Anksci acikėlėm. Ilgai miegoc nemožna. Šitų žinom no… kiba no gimimo. Juokiuosi, alė cikrai mumiem atrodo, kad šitų žinom no tadu, no kadu mūs pomiecis acimena. Grait nusprausiam būrnų šaltu vandeniu. Pečus da nekūrytas. Raiks dzyrbc, tai sušylsim. Apsirangiam keliais švedarais ir ainam pas mamų. Pirma liepia pavalgyc tį ko, ko možna. Laidza isikepc ar isivyrc kiaušinių. Močutė būt nelaidus, ba jinai pasnykavo sanoviškai. Nei pieno, nei kiaušinių, nei sūro nevalgė. Nešnekanc jau apė mėsų ar pyragus. Šitų bile durnas žinojo. Žinojo, kad net pamisnyc apė tai nemožna. O noc to, kap tyča norisi kokios vendzytos mėsos acikąsc.
Kol valgom pusrycus, televizorun jau kalėdzinės nuotaikos. Net tį kur krūcinėj jaudulys sustoja, ba žinom, kadgi tuoj bus vakaras ir dovanos, o antryt pagaliau KALĖDOS. Tadu mumiem toj šventė cikrai buvo tokia dzidelė, kap dzidelės žodzo raidės. Da net dzidesnės. Nesakau, kad dar tep nėr, alė vaikystės Kalėdų jausmo niekad nenusduos pakartoc. Taigi televizorun pradeda graic, nuskamba giesmės arba rodomi proginiai filmukai. Kažkodia labiausiai man instrigį tos giesmės. Gal todia, kad po pusrycų raikia imcis darbo ir nėra čėso televizoro žūrėc. Raikia padėc mamai. Kepam pyragus, tį kų su žaliu mėsu darom. Acimenu, kad raikia daug terliocis, alė be to nebūtų nei patiekalų, nei šventės.
Mūs vyrai daugiau lauki krapštosi, kad tų dzien graicau darbus padaryc. Aišku, karvių anpiet nepamelš, alė nor viskų paruošč zo čėso možna. Kūcų dzien mama neina in tvartų, nu ba kas vakarienei viskų paruoš? Užtenka tai dzienai vyrų tvarti. Gauna rodų ir be mamos. Dziedulis irgi aina in laukų. Nor is nepajėgia, alė tį kų daro, kad nesėdėc be darbo. Kap pailsta, tai grįžis in stubų acisėda an savo tapčanuko ir kantrai laukia vakaro. Tį kų sau jis misna cykiai, alė neskiši ir netrukdai. Mažum prismena sanus čėsus. Nusipelnė pasilsėc.
Atėjus pietų čėsu visiem pilvai gurgia. Norisi valgyc. Mama privirus žyrnių. Geras valgis, ba an ylgo jaucasi sotumas. Priverda ciek, kad an visos dzienos užtekt, ba tų dzien nėra čėso išmislioc ir tį ko da gamyc. Svarbiausia pasruošč Kūcom ir Kalėdom. Stengiamės tų dzien nesilupc, alė kap tyča, kap visi tį kuom užsiėmį, o raikia patrukdzyc, tį ko paklausc, tai tuoj sustraukia kaktos. Tuoj iš po kampo girdzi: „Vaikai, neslupc tokių dzien“ arba „Cyku, nelįsc in akis“. Tų dzien būna čėso nuaic an maišukų arba lado balukėj, alė ne an ylgo. Kiekvienu momentu gali tėvai pašaukc darban, ogi ne cik jiej turi namie dzyrbc. Tam asam ir mes. Prisdzyrbį ir alkani su malonumu sėdam prie Kūcų stalo. Neraikia misnyc apė dovanas. Svarbiau tuom momentu ramiai pasėdėc su visais ir pavalgyc.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
graži, tik daug barbarizmų pvz. „duoda rodu“ – lenk. daje radę ir tt.
Labai gražus tekstas, labai graži šnekta.