Cilė Adukauskaitė-Grizevičienė dalijasi prisiminimais apie vaikystės laikus ir savo močiutę Magdaleną Adukauskienę (gimusią 1893-VII-10, mirusią 1964-V-10).
Myliu grįžč in vaikystį. Labai mylėjau tėvus, brolius, sesį, o jau su močuti tai niekur nesiskyrėm. Buvau vyrausia iš anūkų, tai kur paci aina, tynajus ir mani vedas.
Apie pasnykų
Per šventes seniau tep nevalgė, kap dabar kasdzien valgo… Gal užtai, kad nebuvo, neturėjo žmonės, ba gi šaimynos kokios… Dabar mažai kur yra daugiau vaikų. Jau jei du, trys – tai daug. O kap mažai vaikų yra, tai labai visi jų škadavoja ir siūlo, kad cik valgytų. Kassyk mažau kas paiso pasnyko. Kas ca skaitosi per pasnykas. Būtut pažūrėjį, kap seniau žmonės paisė, laikėsi pasnyko. Va ir prieš šventes nelaido, o seniau mažam irgi norėjos – rodos, nor pirštu pakabytau, pirštų aplaižytau…
Seniau gavėnios metas tai ne dar, kap visko pylna. Kas per pasnykas – žuvis, bet kad kiek cik nori, valgai. Tai ne seniau. Pasnykas tai buvo cikras pasnykas. An šventių tai nor pirštu norėjosi pavylgyc in riebumukį. Kap parveš iš miestelio bačkutį silkių, tai turi užtekc visai gavėniai. Ir perdėm buvo cik: salamokas šaltai, salamokas šiltai ir su bulvėm. Jei da agurkuco rūgyto ir duonukės intrupina ir šaukštų cukro inbera, tai vaikam baisus dzaugsmas, dzaugsmelis. Salamokan tai patrupina an lantukės cibulio, pamaišo su druskuti, užpila šaltu vandeniu ir valgai su šucytom bulvėm. Nu jau šiltas salamokas gerasnis buvo, ba nuo išvirtų bulvių, kap jas nusunkia, tai apila sutrupytus cibulius. Ir skaitėsi karštas ar šiltas salamokas. Saradom ir pėtnyčom paci duona su vandeniu, ir išbūk, kad kytras, perdzien.
Nėra juokas pabūc perdzien an duonos ir vandenio, arba ir be duonos. O jau tep laukėm ypač mudu su broliu Velykų. Neapsakytai. Iki dabar pamenu, kap mama kepa žąsį pečun, apdeda lašinukais, perkeliu lininiu an viršaus. O jau kvepia! O mes slankiojam alkani, pilvai maršus graina, ba gi pasnykas šventas dalykas, labai raikėjo paisyc, nu ir, aišku, paisėm ir bijojom… Alia nutykono brolis, kap mama malkos išėj laukan in pašūrukį. Tuoj jis šaukia mani: „Akšy – ainam in stubų“. Cykiai cykiai prislampinam prie pečo, tai jis sėdzi langan, o man pavelina riebumukėj pirštų pavylgyc. O jau laižau, o jau gardumas! Alia ir jam noris, stvera mani už skverno, pastato langan ir liepia pilniavoc, kap mama grįždzinės su glėbiu malkos. Nu ir jis vylgo smilių pirštukų ir tep laižo, o jau aš žūrau, kad nor niekas neužaitų. Nu tai jau paskui tep gerai, tep dzaugėmės, kad nor in riebumukį nusdavė pavylgyc ir aplaižyc pirštų.
Per šv. Izidorų
Kas dabar pėscas aina? Kas ty seniau žinojo mašinų? Dzviracis, vežimas, arklys, o daugiausia visur pėsci… Pėscos ir in atlaidus. Va per šv. Izidorų – artojų globėjų, gegužės 15 dzien, paima močutė už rankutės ir vedas in Smalėnų šv. Izidoraus Artojo bažnytėlį. Toli, ba iš Paliūnų in Smalėnus tai, žinia, apie 20 kilometrų. Apie juos, tuos kilometrus, tadu tai nieko nežinojau, cik vėliau, alia ty kap aidavom ir šnekėdamos nepamacydavom, kap jau miestuki. Močutė visko daug žinojo ir mokėjo, o man labai viskas buvo indomu. Ir pasakos cakava, kap bus toliau. Ir vis norėjosi, kad gera pabaiga būtų. Paciko ailukės, maldukės, viskas… O iš močutės ir dabar daug pamenu, a ir dzaugiuos, kap atvažuoja anūkucai ir jiem cakava, prašo: „Papasakok, močute, kap ty seniau buvo“. Tai man tep smagu, kad klauso ir vis nori klausyc.
Ėjom traukinio rėlėm ir in Krasnapolį, ir in Punsko atlaidus. Močutė vis ėjo takucu, o man kad paciko rėlėm, tai jom ir ajau. Paainam, ir sako močutė: „Ciliut, paklausyk, ar traukinio negirdėc“. Aš prigulu an žamės, prikišus ausį paklausau ir sakau: „Ne, močute, nieko negirdėc“. Ir toliau ainam.
Prieš Komunijų
Va kap paaugau, jau nuo ryto nevalia buvo nieko burnon, ba žinojau, kad priimc raikės Dzievulio duonukį. Ir va vėl tep su močuti isiruošėm in Smalėnų atlaidus. Ji paima tarbukėn virtų kiaušinių ir parodo man tų žalių. O aš žinojau, kad tai mano antukės, ir sakau: „Oi, močute, šitas tai jau mano, pažįstu, kad žalias, tai jau mano antukės kiaušinukas“. Tadu tep man norėjos, iki dabar pamenu, kap aš laukiau, kadu gausiu… „Gerai, – sako močutė, – po mišų gausi“. O man sailukės jau zo čėso varva. O ir toj bažnyčoj jau tep ilgai, gal cielas dzvi valandas, poterauna, o aš apie niekų tep nemisliu, kap apie tų kiaušinukų žalių.
Nu jau priėmėm abidzvi šv. Komunijų, baigėsi mišos… Alia pamislykit – išainam iš bažnyčukės, o ca prieg durų pylna – visas rėdas alkanų ubagų. Cik išciesį rankas maldauna, prašo, poterauna. Pamislykit, kas neduotų jiem. Nu ir mano močutė, žūrau, adarė, atrišo skepetukį ir duoda kiaušinius ciem ubagam, nugi ir mano kiaušinukų žalių… Misnau, širdukė truks… Nu kap pracyvysies da močutei, jau nieko negalėjau pasakyc, alia jau tep man skaudėjo širdukį, o močutė mani už kupros ir namo. Da barankutį nupirko…
Iki dabar nepamirštu, kokia buvau alkana ne sykį, kap trūko maisto, dzidelės šaimynos buvo. Nesakėm nei sykio, kad to ar to nenoru. Viskas gardu, kad cik būtų. O tankiai nebuvo. Gerai, jei duonos buvo, tai pavylgo vandenin, pabera cukruko ir valgykit.
Močutė mirė, kap turėjau 10 metų. Labai jos verkiau. Ilgai jautiau jos delnų an mano galvukės, kap laimino, arba kap susiėmį už rankų ainam in atlaidus.
Dėkoju Ciliutei už pasakojimus.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl