Rytoj, balandžio 5 dieną, sukaks vieneri metai, kai anapilin iškeliavo lietuvių poetas Marcelijus Martinaitis. Už Poetą balandžio 6 dieną (sekmadienį) 12.15 val. Punsko bažnyčioje bus atnašaujamos šv. Mišios.
Taip sninga,
lyg žinočiau,
kad manęs jau nėra.
Taip graudžiai man gera
nuo prabėgančių metų –
lyg seniai
mane pakasė jauną
su mylima prie Širdies.
Marcelijus Martinaitis. Žiema ir mirtis: poezijos almanachas. – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
2013 metų balandžio sniegas sujaukė ne tik gamtą, Velykas, bet ir žmonių bei tautos gyvenimą. Su juo į Anapilį iškeliavo dalis mūsų jausmų, dalelė mūsų pačių. Sugrįžo prisiminimai, nepaprastai ryškūs, jaudinantys, skausmingi.
Šiandien sukanka lygiai vieneri metai, kai tyliai ir nelauktai, sulaukęs 77 metų, amžinybėn išėjo poetas, eseistas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, lietuvių dainius Marcelijus Martinaitis. Mirė, galima sakyti, nesulaužęs jaunystėje triskart ant žalio lapo pasirašytos priesaikos. Išėjo netikėtai, pasiilgęs smarkiai vėluojančio pavasario.
Didį Lietuvių Poetą paskutinėn kelionėn į Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelį širdimi lydėjo visa Lietuva. Jo karstą, kurį į paskutinę poilsio vietą nešė Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, dengė trispalvė.
Sunku rašyti apie Marcelijų Martinaitį, kurio paunksnėje prabėgo daug gražių ir prasmingų gyvenimo akimirkų. Kaip šiandien matau Poeto žvilgsnį, nukreiptą į kažkokią tolimą, netolimą, sunkiai apčiuopiamą erdvę, kurioje atsakomybė už Lietuvą, už lietuvių etnines žemes, už Punsko ir Seinų kraštą, kuriam jis ieškojo rašytojo, galinčio jį įamžinti. „Jūsų kraštui reikia savų poetų, – sakydavo Marcelijus Martinaitis. – Poeto turėjimas kelia žmonių pasididžiavimą savo kraštu, jo stiprybę.“
Marcelijus Martinaitis buvo jaunų talentų globėjas. Ne kartą tai patyriau aš, patyrė ir kiti. Ne vienas viduriniosios kartos rašytojas už daug ką Jam turėtų būti dėkingas. Bendraudamas su Marcelijumi Martinaičiu supratau, kad jis ne tik rašytojas, bet ir tautos vedlys į laisvę ir nepriklausomybę. Jis žadino tautą, skiepijo žmonėms laisvės ir nepriklausomybės idėjas. Tauta, Tėvynė buvo jam didžiausias iššūkis ir didžiausia pareiga.
Sunku aprėpti Jo vaidmenį ir reikšmę Lietuvos bei lietuvių kultūros ir literatūros raidai. Visiems laikams Jis buvo, yra ir bus vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių poetų, poetas, kuris teisingumo ir doros siekė visa savo kūryba ir gyvenimu.
Marcelijus Martinaitis buvo nuoširdus Seinų ir Punsko krašto bei čia gyvenančių žmonių Bičiulis, vienas iš tų, kuriems dažnai nespėjame net pasakyti „ačiū“.
Jis, pasak prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės, „buvo vienas iš tų, kurie priėjo 1988-ųjų metų ribą ir drąsiai atsistojo ten, kur turėjo atsistoti: Sąjūdžio žmogus, Sąjūdžio veikėjas ir vienas iš tų nedaugelio žmonių, kurie tada, kai, atrodo, jau buvo laimėta, už ką buvo kovota, vėl grįžo į Lietuvių literatūros katedrą, savo darbą, nenorėjęs nieko iš to, kas buvo jau duota tarsi galimybė pasinaudoti – grįžęs į savo kūrybą“.
Aukojimas
Už tuos,
kuriems džiugiąją valandą išmušė varpas aštuntą,
ir už tuos, kuriems mirtiną valandą išmušė varpas,
kurie neatsimena nieko ir jau nepabunda:
jų pavardė – tai diena, o naktis tai jų vardas –
Už tuos, kur dainavo liūdnai, tarsi šviestų spingsulė,
už rankenoj užmirštą šilumą – užmarštį be pabaigos,
už tuos, kur ramybę ateinantiems siūlė,
už didelį Dėkui, už amžiną jų Visados –
Už tuos – be kalbos ir be balso, kaip varpinės senos be varpo –
jų šilumą žvėrys išlaižė iš dirvoj pėdos paliktos –
už tuos, kur pamiršo ir guldė po amžių pavarte
ir negyviems neteisybę užrašė kreida ant kaktos –
Už tuos – iš tamsos, iš nakties ir iš molžemio kvapo,
už Visados ir už Niekad, už plūgais apartus metus –
– – – Už juos tu ant pirmojo žalio pavasario lapo
pasirašyk tris kartus.
Marcelijus Martinaitis. Žiema ir mirtis: poezijos almanachas. – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
Sigitas Birgelis, punskas.pl