Margos Kalėdos

Kūdikėlis Jėzus atnešė pasauliui dieviškąją taiką, amžinąjį gyvenimą, nuodėmių atleidimą ir nugalėjo mirtį. Todėl Kalėdos yra tokia svarbi šventė visiems pasaulio krikščionims. Ji vainikuoja džiaugsmingą adventinį Išganytojo laukimą. Katalikai, garbindami gimusį Kūdikėlį Jėzų, savo džiaugsmą reiškia giesmėmis bei kalėdojimu, t. y. vaikščiojimu su giesmėmis, lankant aplinkinius gyventojus. Tokia tradicija lig šiol gyva ne tik Lenkijoje. Panašių elementų esama ir tolimose Afrikos šalyse, kur krikščionys sudaro maždaug 400 mln. gyventojų. Kalėdų dieną džiaugsmingos krikščioniškos giesmės sklinda nuo Sacharos iki Pietų Afrikos. Malavyje maži vaikai, pasipuošę apdarais iš lapų, su paprastais muzikiniais instrumentais eina nuo durų prie durų, šokdami ir dainuodami kalėdines dainas. Už tai namų šeimininkai juos pamalonina mažomis piniginėmis dovanėlėmis. Konge įprasta rengti Kalėdų procesijas. Nuo pat ryto giesmininkai vaikšto po kaimus ir dainuoja kalėdinius choralus. Paskui, pasipuošę šventiniais drabužiais, skuba į bažnyčią, nešdami meilės dovanas Jėzui. Čia pat vaidinamos Kristaus gimimo scenos, giedamos giesmės.

Kalėdos švenčiamos daugelyje pasaulio šalių ir visur jos pritapo prie vietinių kultūrų, suaugo su tų kraštų tradicijomis. Dažniausiai jos tapo šeimos šventėmis (išskyrus gal tik japonus, kurie tą dieną geranoriškai padeda sergantiems arba vargingiems vaikams).

Daugelis krikščioniškų tradicijų sutampa, bet yra ir skirtumų. Ne visi Kalėdas švenčia tuo pačiu metu. Vieni jas mini gruodžio 25-ąją, o kiti, besilaikantieji vadinamojo Julijaus bažnytinio kalendoriaus (Rusijos, Gruzijos, Etiopijos, Egipto, Ukrainos, Makedonijos, Juodkalnijos, Serbijos, Palestinos krikščionys), švenčia dviem savaitėmis vėliau, t. y. sausio 7 d.

Kai kur (pvz., Italijoje, Kolumbijoje) Kalėdoms pradedama ruoštis anksčiau. Italijoje nuo gruodžio 8-osios, kuomet yra Nekalto prasidėjimo šventė (nacionalinė šventė), o Kolumbijoje gruodžio 7 dieną švenčiama vadinamoji žvakių diena. Visi įmanomi kampai – gatvės, šaligatviai, balkonai, prieangiai – puošiami žvakėmis ir popieriniais žibintais. Ši iliuminacija taip pat skirta Nekalto prasidėjimo šventei.

„Gul šiandieną jau ant šieno Atpirkėjas žmonijos…” – taip prasideda viena iš Kalėdų giesmių. Nuo vaikystės esame įpratę įsivaizduoti šąlantį tvartelyje Kūdikėlį Jėzų. O aplink gili žiema ir speigas. Tokiems vaizdiniams šiauriniame pusrutulyje įsitvirtinti padėjo natūrali aplinka (pažvelkite pro langą ir įsitikinsite!), giesmių tekstai, kalėdiniai atvirukai ir kt. Susimąstydavome tik prisiminę geografinę Betliejaus padėtį (Artimieji Rytai, apie 10 kilometrų į pietus nuo Jeruzalės) arba pamatę iš svetur kartu su kalėdiniais sveikinimais atkeliavusius atvirukus, vaizduojančius tris karalius ant kupranugarių, skubančius pasveikinti Jėzaus… Ir jau visai nekeista, kad Honkongo atvirukų pagrindinis motyvas – šventoji šeima, kurioje visi nariai panašūs į kinus.

O štai Afrikos ar Australijos krikščionys Kalėdas švenčia be sniego. Pavyzdžiui, Pietų Afrikoje tuomet būna vasara: mokiniams – atostogos, o kurortuose – pats sezono įkarštis. Saulėtuose Pietų Afrikos paplūdimiuose per Kalėdas pilna žmonių, besimaudančių ir besimėgaujančių kepiniais ant grotelių arba tradiciniais Kalėdų pietumis (su kalakutu ir slyvų pudingu, perimtu iš britų kolonistų).

Mes neįsivaizduojame Kalėdų be eglutės. Ji puošiama daugelyje šalių. Ir daug kur vis kitaip. Pvz., Kinijoje krikščionių vaikai puošia egles spalvingais popieriniais žibintais, gėlėmis ir girliandomis. Čia Kalėdų eglės vadinamos „šviesos medžiais“. Vokietijoje gimusi tradicija eglutę puošti nedidelėmis žvakutėmis išplito daug kur. Dabar visame pasaulyje paplito elektros lemputės, be kurių šiandien beveik neįsivaizduojama Kalėdų eglutė. (Beje, dabar lemputėmis puošiamos ne tik namuose laikomos eglutės, bet ir namų balkonai, lauko medeliai, stulpai ir kt.).

O štai šiltuosiuose kraštuose dažniausiai apsieinama be eglučių. Šiose vietose Kalėdų eglės – tikra retenybė. Afrikoje jas atstoja palmės, puošiamos žvakėmis (Ganoje) arba varpeliais (Liberijoje). Indijos krikščionys puošia bananų ir mangų medžius.

Skiriasi ir valgiai. Vokietijoje Kalėdoms kepamas Stollen – tradicinis vaisių pyragas su kardamonu, cinamonu, marcipaniniu įdaru bei razinomis, riešutais ar migdolais, puošiamas cukriniu glajumi. Portugalijoje populiarus pyragas, vadinamas Bolo Rei, dekoruojamas džiovintais vaisiais. Jo viduje neretai paslepiamas koks nors nedidelis žaisliukas ar kita staigmena. Paprastai staigmenos (dažniausiai monetos) galima tikėtis ir valgant kalėdinį pudingą, kilusį iš Anglijos ir Airijos, o dabar paplitusį jau visame pasaulyje. Patiekaluose randama moneta ar kitoks niekutis – laimės ženklas.

Žinoma, valgomi ne tik saldumynai. Venesueloje Kalėdoms kepama šventinė duona, įdaryta kumpiu, alyvuogėmis, razinomis ir kitais priedais. Vokietijoje per šventes neapsieinama be keptos žąsies, o keptas paršelis populiarus daugelyje šalių. Pavyzdžiui, Filipinuose jis kepamas ant bambukinio iešmo virš žarijų. Kai dauguma tautų gamina savo patiekalus, japonai pamėgo… KFC greito maisto restoranus. Per Kalėdas jie čia praleidžia daug laiko, stoviniuodami ilgiausiose eilėse. Negana to, vietas šiuose restoranuose užsisako bent mėnesiu anksčiau. Ši nauja tradicija prasidėjo apie 1970 metus.

O kaipgi su dovanomis? Italijoje, kaip ir pas mus, kalėdinės dovanėlės paprastai įteikiamos Kalėdų išvakarėse (per Kūčias) arba Kalėdų dieną. Mažieji prancūzai dovanoms sudėti už durų pastato savo batukus. Kinijoje (ir ne tik) vaikai kabina kojines, kad „Senas žmogus“ (taip jie vadina Kalėdų Senelį) įdėtų į jas dovanų ir vaišių. Dažniausiai tai būna nauji drabužiai ir žaislai. Vokietijoje vaikus saldumynais apdovanoja Šv. Mikalojus, kartais lydimas pagalbininko Ruprechto. Pastarasis visuomet turi lazdą ar vytelę, kuri skirta išdykusiems vaikams bausti. Neretai jis slampinėja ir gatvėmis, primindamas, jog prieš Kalėdas reikia būti itin paklusniems ir geriems. Pas mus apsilanko Kalėdų Senelis (nors ne taip seniai dar “manyta”, kad tai Senis Šaltis). Kuo jis atvyksta: rogėmis, pakinkytomis šiaurės elniais, ar vežimu, tempiamu arklių, kaip mano indai, ir pro kur patenka į namus, vis dar ginčijamasi. O štai Skandinavijoje per Kalėdas dovanas tradiciškai atneša Kalėdų ožys (net ir toje pačioje Suomijoje, Laplandijoje, kur Rovaniemi gyvena garsusis komercinis Kalėdų Senelis) arba Kalėdų nykštukas (Norvegijoje).

Kalėdos Afrikoje nėra tokia komercinė šventė kaip Europoje ar Amerikoje. Čia dovanų gali ir nebūti. Afrikos krikščionims labai svarbus religinis aspektas – švęsti Kristaus gimimą ir giedoti bažnyčioje yra svarbiau nei dovanoti dovanas. Kita vertus, žmonės čia gyvena daug vargingiau, todėl ir pinigėlių tokiems dalykams nelieka.

Tradicijos yra svarbus tautinės kultūros ir tapatybės elementas, todėl puoselėkime jas. Išsaugokime tai, kas būdinga mums, mūsų kraštui, nepuldami aklai kitų mėgdžioti. Nepuolėme juk savo Kūčių stalo nukrauti mėsiškais valgiais ir vis dar laikomės pasninko (nors Bažnyčia oficialiai šią dieną pasninko ir neskelbia), kuris kitiems nebūdingas. Tradicijų neneigia ir popiežius Benediktas XVI. Naujojoje savo knygoje („Jėzus iš Nazareto – ankstyvoji vaikystė“) jis teigia, kad krikščioniškasis kalendorius sudarytas klaidingai, kad apsirikta skaičiuojant Jėzaus gimimo datą. Jis taip pat rašo, kad Kristaus gimimas nebuvo toks, koks jis vaizduojamas dabar. Nebuvo jaučių, asilų ir kitų gyvulių, susispietusių apie ėdžias. Nebuvo ir angelų giesmių…

Tačiau popiežius visiškai neteigia, kad šios scenos su gyvulėliais reikėtų atsisakyti. „Popiežius gerbia tradicijas ir jis nenori, kad žmonės keistų tai, prie ko yra pripratę“, – rašo Alessandro Speciale, Vatikano Naujienų centro korespondentas.

Kad tradicijos yra svarbus mūsų gyvenimo elementas, parodo ir žmonių liudijimai. Neseniai Lietuvoje Raudonės bendruomenė paskelbė konkursą „Mano gražiausios Kalėdos“. Viename iš gautų rašinių skaitome: „Kiekvieną kartą, kai suskamba bažnyčios varpai, kviesdami į Jėzaus gimimo šventę, mintimis grįžtu praeitin – į kaimą, į savo vaikystę…

Šiandien, kai laiko ratas vis greičiau sukasi, vis trumpesnės darosi laiko atkarpėlės nuo vienų Kalėdų iki kitų, visa tai prisimenu kaip brangiausią vertybę savo gyvenime ir už tai esu dėkingas savo tėvams. Pagarbiai dedu ant Kūčių stalo lėkštę su eglės šakele amžinybėn išėjusiems… Iš jų gyvenimo supratau: Kai širdies akimis pasižiūrime vienas į kitą, tai yra Kalėdos! Kai išgirstame tylą ir suprantame nebylų prašymą, tai yra Kalėdos! Kai paguodžiame nuskriaustą ar suteikiame duonos kąsnį alkanam – pačios gražiausios Kalėdos!“

Tikrai taip. Bepigu, kai yra į ką atsiremti. Į tuos vaikystėje išmoktus ir ligi šiol puoselėjamus šeimos papročius. Tik ar mes šitai suprantame? Ar mūsų vaikai šitai supras?

Šventų Kalėdų!

(nb), punskas.pl