Menas, tiesiogiai susijęs su aistra ir baime, su vijimosi ir bėgimo instinktu, susisuks irštvą pažadėtojo institucinio kranto miškuose. Taip pat darvinistiniai-marksistiniai archetipai, susapnuoti Meno pasaulyje, iš tiesų bus susapnuoti Nojaus, kuris aprūpins įtartinus rūšių ir kapitalo atsiradimo autorius sukauptomis ir išsaugotomis kilmių ir verčių virtinėmis.
Menas, tas žmonijos įgymis ar įgūdis bėgti – iš čia į ten, iš tikrovės į transcendenciją, iš tuštumos į atvaizdą, iš daikto į sąmojį, iš gesto į atlygį – tas apriorinės kilmės dūmas, rūkomas pašventinti pasaulio sąmyšiui, yra paskutinis gaisras, supjudytas su tvanu. Todėl menas bus atrinktas po vieną iš jo rūšių, kad jo kilmė išliktų ir pergyventų pelenų ir lavos kąsnius atkosinčią rinką, kapitalo Vezuvijų ir varlių lietų.
Kokie buvo ženklai danguje, dar Georgui Hegeliui XIX a. paskelbiant meno pabaigą, arba žymės vėliavose, XX a. pradžioje sumėtant Atmestųjų saloną (Salon des Refusés), arba spjūviai knygose XX a. pabaigoje tvirtinant grožį esant išpjautą iš meno it pūvantį auglį? O gal pranašai – XXI a. troškimų metamorfozėse, daiktus ir vaizdus kraunant į virtualias kauges, neėdamas rūdžių ir laiko? Tai kas gi buvo pirmas iš jų, kuris ėmėsi varyti meną it žymėtas avis į aptvarus, rodyti ilgu pirštu „Tu ir tu“, ginti ir gundyti sienose ir salėse, kur dar iki XVIII a., jei tikėtume Richardu Leppertu, paveikslų gausa reiškė galią, arba, sakyčiau, dangų ir vardą, skirtą dangui, o paskui aukštybės baigėsi, vardai sutrupėjo į atomus, beautorė daiktų kūrinija tapo genama į godžių žvilgsnių ir rankų pilnus aptvarus – galerijas, sales, visokius Grand Palace, Kunsthalle, galiausiai į meno muges, sienas su kabliais lyg mėsai, lyg nušautiems fazanams ir stirnoms, surištomis kojomis, Kunsthuis, Kunstgalleri, Galerie d’art, jų vinys, lempos ir t. t. Paskui varovams atiteko ir laikas, bienalių, trienalių, dekadų, pompastere parodų ir galiausiai jau visai kitoks, greitesnis ir pelningesnis mugių ir kolekcijų laikas, pakeitęs klasikinę skirtį tarp erdvinių ir laikinių menų. Permainęs tą naivią elitinės estetikos skirtį atrodymo vietomis ir parodymo intervalais, geidžiančiais vartoti.
Keltininkas per Letą visada prašo skatiko (saugoto po liežuviu), o Nojus reikalauja išgrynintos rūšies, bet abu jie, mitinės poetikos muitinės žuvys, šypso tą patį: „Tetveria, tai, kas atrinkta, arba teišlieka tai, kas ištvėrė.“
Menas, t. y. agonija kritikos anatominiame teatre, vivisekcijos seanse, t. y. D. Didro, meno kritikos gyvoji pradžia, kalbantis Ezopo kalba, Didro, nekalbantis Ezopo kalba, Didro, ne/tylintis panegirikos ekstazėje, visi, kurie liežuviais kilę iš Didro, vienykitės.
Būti išrinktam ir išlikti siaučiant kapitalo audroms, kritikos tornadams, sąjungininkų ar sąmokslininkų iečių smaigaliams – štai kas iš tiesų yra šių dienų meno mugės „Art Vilnius“ tykojama beribė reikšmė ir žemiškai baigtinė kolekcija. Pastaroji nėra menui skirta talpykla, tariamai juo užpildyta, bet mesianizmo neganda, užleista ant nesąmoningos daiktų ir žmonių rūšies.
Šis Kolekcijon kliokiantis menas tėra akla materija, vertės vamzdžiais srovenantis skystis, mechanizmus ir vožtuvus patikėjus įasmenintoms valioms, kurios sukioja tėkmę lyg per didelį žiedą ant piršto. Anonimiška, sunki medžiaga, su įsmigusiais vardais-fosilijomis, vardais-muliažais, vardais-fosforu, švytinčiu nežinios durpėse, virš kurių spurdančios kolekcionuoti besileidžiančių aistrų, susirinkusių pjūčiai, pėdos bijo prilipti šviežiai dažytuose paviršiuose. Austrės lede su citrina.
Amatas rinkti ir amatas būti išrinktam – jie vieningi, vientisi, nedalomi, lygiai kaip paradinės durys, dažniausiai dvivėrės. Jos prarastų savo iškilmingumą, didybę, nusmuktų ir rodytų plėšiko kelią, būdamos padalytos, perskirtos, dalimis iškeltos iš vyrių.
Institucinio meno sąvoka istorijoje jau raitosi kepamos gyvatės vektoriais. Bet pati institucijos valia ir galia išsitiesusi visu ūgiu it apžvalgos bokštas ar švyturys tarp siautėjančių vertės bangų ir inertiškai stūksančių uolų (tradicijos, skonio, kūrėjo pragaištingosios statuso iliuzijos) besirutuliojančioje „Art Vilnius“ strategijoje – kas gi nebėga tos valios genamas meno maniežuose ratu ar iš meno vejamas lauk per jos ir savo įteigto menkumo skyles, kas ištveria, palaikydamas dialektiškai atsparias artefakto ir Pigmaliono kaip tokio rūšis? Kai sutverties pradžia nežinoma, būtent ant nežinomų pradžių statomas vertės nejudrumas. Nežinomos pradžios (vardų, pripažinimų, karjerų, įtakos tinklų) – ant jų rymo ir trečiojo „Art Vilnius 2012“ didybė.
Šio sumanymo intencija, kilusi dar 2009 m. „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ euforijos aplinkoje, buvo kurti pradžias: vardų, verčių, sąjungų, kvietimų ir pažadų, bet naujas dirbtinis padaras dusliai nusėdo ant pirmykščių pradžių, savaime užaugusių anuomet, ir ėmė jomis misti.
In vitro užauginta meno vertės ištaka jam būtų pernelyg rizikinga – tik užgrūdinti, natūraliai (ir dažniausiai savo žemėje, ne užjūriuose) kilę ir suvešėję reiškiniai yra saugūs, kai jais manipuliuojama. Enciklopedijos, antologijos, muziejai yra nuo pavojų apsaugoti ar juos jau pergyvenę pasauliai, tuo metu kolekcija, jos pagunda ir grobis – gaivališka grynoji rizika, ją paguosti gali tik kaltei neimlūs valdingi kapelmeisteriai.
„Art Vilnius 2012“ sklidinas baigtumo – ne, ne baigties, ribos, uždarumo arba, jau kitu prasmės registru, – ne užbaigtumo, ne pilnatvės, tobulybių sumos, bet staigių galutinių darinių, įvairialypių procesų persmaugos mazgų, grobio, nes būtent šis agresijos gurvuolis aiškiausiai simbolizuoja nutrauktą eigą ir spinduliuojančią stotį.
Stacijos nuo vieno stendo iki kito, meno šlovės adoravimas, išsklidusių regioninių ir sėslių megapolinių jėgų išverstos gausos sąnašos, polifoninės jų dermės, summa summarum auros, išganingi laimikiai, išgriebti iš pirmykščio buljono, kuriame kunkuliuoja vertų ir nevertų masės, pripažintų ir atmestų kūrinių / kūrėjų ambicijų mėsos. Stacijos, jei eini ir pagarbini / atpažįsti, jei palabini nacionalinio meno tapatybės mozaiką, sudėtą iš palankiųjų vietinei garbei ir tarptautinei svajai. Stacijos, jei eini ir nebijai, nes altorių nuo ekrano skiria tik žinios ir permainos greitis. Nei sąstingio, nei siautulio, tik reveransų serijos.
Vis dėlto naujumo įžvalgos įvyko. Tik, anot Boriso Groiso, naujumas yra lokalus, atsitinkantis aiškiai apibrėžtą sykį tam tikroje konkrečioje vietoje. Jei taip, tai jį galima tiražuoti judinant – įsismaginusi mobili erdvė atkuria nuostabos išteklius. Smagratis be nuokalnės ir greičio baimės (Žemaitijoje yra toks kalnas, dar praėjusiame amžiuje vadintas Smertkalniu dėl to, kad vežimų ratus ir arklių sprandus prarydavęs išsilaisvinęs pagreitis). Atsitiktinumas be rizikos – mėginimas neapsirinkant, eklektiškai įsivaizduojant įtaigų, naują, nuostabų, tikrą ir tapatų, nacionalinį-kosmopolitinį, kokybišką, simbolišką ir pelningą. Šios instrumentinės vaizduotės reginys – „Art Vilnius 2012“ nominacijos:
Geriausia menininkė – tapytoja Audronė Petrašiūnaitė.
Geriausias užsienio menininkas – Krishna Murari (Indija.)
Geriausias Lietuvos jaunasis menininkas – Algirdas Gataveckas.
Geriausias užsienio jaunasis menininkas – Kristianas Brekte (Latvija).
Geriausia Lietuvos galerija – VDA tekstilės galerija „Artifex“.
Geriausia užsienio galerija – „Gallery 21“ (Ryga).
Geriausias kūrinys – Giedriaus Jonaičio „Lėktuvnešis“.
Geriausia skulptūra – Nerijaus Ermino „Voveraitė ir siena“.
Geriausia instaliacija – Žilvino Landzbergo „Mano benamiui dievui“.
Geriausias atspindys, geriausias aidas, nuostabiausia tendencija, cenzūruota kronika – visa tai susivienijo, kad neišgąsdintų, nepabaidytų produktyviose jaukinimo salėse, kur gurgianti turgaus aikštė neįtikėtinai ėmė simuliuoti pirštų galiukų, aristokratiškųjų kunstkamerų ar plebėjiškųjų galerijų tylą, nykūs gardai – duslų aksomą, fiktyvūs forumai – imaginacinį intymumą.
Ir štai: jūs matote kūrinius! Ne, jūs numanote juos. 1000 kūrinių, daiktų ir faktų vertybinės sąlygos vietovėje, t. y. „Litexpo“ rūmuose, kur būti menu yra nejauku. Efemeriškas daiktas simuliakrinių galerijų sienose: laikini kabliai (kaip visai neseniai Aistė Kisarauskaitė tai išryškino ledinėmis vinutėmis menui kabinti, akimirksniu ištirpusiomis ŠMC salių karštyje), laikini rėmai, iliuzinės sienų-vitrinų spalvos, trumpa akustinė trukmė, išskaidyta į puikybės ir minios gargaliavimą. Jūs numanote nuomones, netgi vienui vienintelę nuomonę, kurios it pratiso trimito gausmo buvo sušaukti išrinktieji į Paskutiniojo teismo dieną. Įtariate išrankumą (ak, virtuoziška elitinės estetikos ilgesio ir populiariosios kultūros kurtuazija…). Nujaučiate tą paklaikstantį apokaliptinį kolekcionavimą, kapitalo spiegesį, futuristinę fabrikų sirenų simfoniją, nuskambėjusią dar 1920 m.: menas neišgelbės pasaulio, nes jis daromas kaip iždo skrynios, kalamas kaip stambaus nominalo monetos, lydomas kaip carų ir karų rekvizuotas varis, jis staugia kaip marksistinis mesianizmas iš Pierre’o Bourdieu lūpų. Nesileiskite gundomi autentiškumu, in memoriam būtajam ir būsimajam Meno Pasauliui: šio apokalipsė turi įvykti be rizikos, su rafinuota retro-pagarba jo krikštatėviams Arthurui Danto ir Georgui Dickiui, t. y. su nuolankumu institucijoms, kantriai kuriančioms pasaulines išsigelbėjimo arkas meno guoliams ir gardams. Institucijoms, laisvoms nuo vidutinės rūšies baimės, gaubiančioms artefaktus ir jų meistrus, kupinus siaubo. Rūsti Meno Pasaulio triada – baimė rodyti/s, baimė savinti/s, baimė rinkti/s – triumfuoja trečiajame „Art Vilnius“.
Mat jie juk turi būti atvilioti ir prijaukinti, jie, kuriuos mes palengva išmokstame garbinti vienoje vienintelėje įsivaizduotoje meno pertekliaus ir sėkmės vietoje, kurioje kūrimo intencija baigiasi pakylėjimu iki artefaktų, alpstančių kolekcininko glėbyje, daiktų, palaimintų kaupimu, kai lūkestingas pelnas Ariadnės siūlo ištikimybe išveda dar vieną kūrinį iš „Litexpo“ labirinto.
Meno Pasaulis visada siekė steigti tvarumą, jėgą ir imti, godžiu aistros delnu šiurkščiai peržengti akių nuotolį. Art pour l’art finalas yra sudaiktinta jų, kaupiančiųjų, aistra, jų nematomojo klano palankumas. Kolekcija iš esmės – meno pabaigos, net menkiausios jos grėsmės saugi perėja. Tai beveik išlaisvinanti ir mįslingai produktyvi peno / kūrinio / pelno apokalipsė, pradėta ar atspindėta „Art Vilnius 2012“ meno mugėje.
Salomėja JASTRUMSKYTĖ, nemunas.net