Kuršių sagos – pasakojimai apie kuršius. Tokia šių metų „Jotvos“ choreografinio sambūrio Motinos dienai skirto koncerto pagrindinė tema. Kodėl būtent kuršių? Galbūt todėl, kad verta pažinti ne tik savo genties, bendruomenės istoriją, bet ir kitų regionų, tautų. Pažindami kitus, jų kultūrą, paveldą, tradicijas, mokomės pagarbos ir tolerancijos. Kuo daugiau ir įvairesnių bendruomenių, tautų pažinsim, tuo platesnis bus mūsų akiratis, požiūris į kitoniškumą.
Antai metų pradžioje Punske viešėję ruandiečiai suteikė mūsų visuomenei galimybę nors dalinai pažinti jų buitį, papročius, šokius. Lygindami jų be galo vargingą gyvenimą ir likimą Ruandoje su savo padėtimi įsisąmoninom, kad mums dar ne taip blogai. Kita vertus, pamatėme, kad nepaisant sunkių sąlygų, tie žmonės nepraranda orumo ir noro gyventi. Tada labiau įvertinam, mokomės džiaugtis tuo, ką turim.
Beje, kuršiai – ne afrikiečiai , veikiau galėtumėm juos palyginti su mums pažįstamais jotvingiais. Juk jie tie patys kovingi baltai. Be to, Pamario Neringos kraštas, kur jie senovėje gyveno, yra toje pačioje geografinėje platumoje, toje pačioje Europoje, visai netoli mūsų. Tačiau tai, kas mus skiria – jų tarmė bei jūra, duodanti jiems maisto, lepinanti vasarą paplūdimiu, bet ir grasinanti audros įsiūbuotomis bangomis. Jūros begalybė ir gelmės inspiravo ir inspiruoja žmones kurti dainas, pasakojimus, legendas. Jūra nenuspėjama ir paslaptinga: štai vilioja lygiais kaip stiklas vandenimis, o štai gąsdina škvalais. Todėl žmonės ją nuo senovės gerbė ir garbino, tikėjo įvairiais prietarais, fantastiškais jūros gyviais (undinėmis), kurie turėjo įtakos ir žmogaus likimui, jo sėkmei.
Jūra – begalinė masė vandens, gelmių gelmės. Ne taip paprasta iš jos išgauti gėrybes. Be galo sunkus žvejų darbas. Jiems išplaukus į mareles, su ilgesiu, nerimu ir viltimi jų laukė žmonos, vaikai…
Visa tai žiūrovams pasakojo šiemet vadovė Kornelija su savo sambūriu „Jotva“. Išgirdome labai originalią Pamario krašto tarmę – skaitovė pristatė senovės kuršius, jų buitį, legendas, prietarus. Koncertą paįvairino ir birbynininkas Albertas. Jis grojo autentiškas Klaipėdos krašto ir pamarėnų melodijas. O šokiai, kuriuos matėme scenoje, irgi buvo specialiai parinkti: dauguma jų santūrūs, lėti, atskleidžiantys Lietuvos pamario gyventojų folklorą.
Kuršiai tokie, kaip ir visos baltų gentys. Skirtumas tas, kad jie derliaus ieškojo jūroje, o mes – laukuose. Šiaip gyvenimas bėgo įprasta vaga: reikėjo sunkiai dirbti, kovoti už savo būtį, už šeimos, artimųjų ateitį. Matėme tai pirmame „Jotvos“ šokyje: būrys vaikinų tarytum išplaukia į jūrą, sunkiai įveikia audros sukeltas bangas, pagaliau meta tinklus stintai sugauti. Žuvelės – merginos, ne taip lengvai leidžiasi sugaunamos, tiesiog erzina žvejus, žaidžia su jais. Galiausiai vyrai prigaudo tų stintų kaupinus tinklus…
Laikas sugrįžti į krantą. Kelią žvejams rodo švyturys, namų žiburėliai. Žvejai sugrįžta į savo sodybas, kur, atrodo, viskas įprasta: po kiemus bėgioja ir žaidžia vaikai, darbuojasi moterys, į vakaruškas renkasi jaunimas… Padangėje skraido paukščiai, linksmai čyruodami suka lizdus, peri vaikus. Diena slenka į pabaigą. Saulelė raudona skęsta jūros gelmėse…
Štai jotviečiai papasakojo žiūrovams kitą istoriją – apie senovės kuršių gyvenimą Pabaltijyje. Šiek tiek kitokią nei mūsų protėvių, apsistojusių žemyne.
„Jotvos“ vaikai ir jaunimas neužmiršo pasveikinti savo mamyčių: nešė joms gėles ir pačių pagamintus laivelius su gražiausiais linkėjimais, surašytais ant burių. Lai tie linkėjimai kasdien joms po truputį pildosi!
Božena Bobinienė, punskas.pl
Jurgio Paransevičiaus nuotr.