„Mūsų akyse baigia išnykti savaitgalis – ir kaip sąvoka, ir kaip reiškinys“

Prieš Jus Leonido Donskio žodžiai, nuskambėję viename internetiniame naujienų portale prieš beveik dešimt metų. Kodėl tik dabar pavyko juos atsiversti? Juokingas klausimas. Tada apie kompiuterį galėjome tik pasvajoti, o apie internetą nebuvo nė kalbų. Sunku įsivaizduoti, kaip mes, paaugliai, galėjome (ne visi ir ne kiekvienas) taip gyventi. (Galėjome. Ir gyvenome labai smagiai. Bravo! Ką tik gimė nauja tema kitam tekstui! Betgi ką mes, dar vaikai, galim papasakoti? Šiais laikais nereikia laukti dešimtmečių, kad pamatytume pokyčius pasaulyje.) Nežiūrint seniai tartų neseniai amžinybėn iškeliavusio lietuvių filosofo žodžių, nustembame, kad tai taip aktualu šių laikų žmogui. Ir kaip anksčiau mes nesuvokėme, kad neturime savaitgalių?

Laisvo laiko neturėjimas, tai lyg natūralus šiandienos reiškinys, apie kurį net nebandome susimąstyti. Labai dažnai nuo pirmadienio iki penktadienio užsiimama vienokiu darbu, o savaitgalio dienomis – šeštadienį ir sekmadienį – tęsiami neužbaigti arba pradedami visiškai kiti darbai. Viskas tam, kad nemornavotum čėso ar nederktum brangaus ir trumpo gyvenimo.

Gyvenimo vertybes žmonija nustūmė į antrą planą. Pirmoje vietoje stovi darbas, o šalia jo nuolatinis skubėjimas. Darbą reikia dirbti greitai ir efektyviai. Spėjus atlikti vieną, bėgama prie kito. Dažniausiai vien dėl to, kad būtų galima daugiau užsidirbti. Kol esi jaunas, atrodo, kad laimė – pinigai. Nenustebk, kad pasenęs daužysies į galvą, jog nemornavojai čėso ar nederkei brangaus ir trumpo gyvenimo tikram – spalvingam – gyvenimui. Ne be reikalo mums duotas savaitgalis, kad žmogus atsigertų pasaulio margumo: valandas leistų pokalbiams su šeima, kaimynais ir draugais, gėrėtųsi gyvos gamtos peizažais, siurbtųsi lėtai riedančios vakarop saulės energijos, klausytųsi pasaulio garsų, kurie pakrautų kūną ir sielą naujos savaitės iššūkiams, prasmingiems darbams.

L. Donskis rašė, kad „mes džiaugiamės tuo, kad pasiekiame finišo tiesiąją ir kad sėkmingai įveikiame distanciją“. Sureikšminamas tik darbo procesas. Žmogus tapo aklas tam, kas yra už finišo, už pačios distancijos (nors pačioje distancijoje irgi yra begalė gražių dalykų, kurių tiesiog nematoma arba nenorima pamatyti). Verta pagalvoti, kad už jų matyti daugiau: kinai, teatrai, filharmonijos, kultūros vakarai, vakarienės su giminėmis arba žaliuojantys parkai, mirguliuojantys ežerai, spygliais kvepiantys miškai.

Pagalvoki: ar dėl viso to verta ilginti distanciją?

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl