Prieš keletą dienų mano stalčiuose vyko generalinė repeticija. Į tinkamas vietas dėsčiau posakius ir priežodžius, naujoje ir švarioje dėžutėje suradau vietą seniai (ne)rašytiems straipsniams. Po jais pakišau tekstus, kurie jau nugyveno savo jaunystę. Kažin ar teks kada nors juos nukrėsti nuo dulkių. Šalia pieštukų paguldžiau naujų minčių pieštukinę. Nežinau, ar joms pavyks subręsti, tačiau „negali žinoti nei dienos, nei valandos“. Nuvaliau lapus nuo sveriančių knygų ir užsidėjau akinius. Galvojau, kad naudinga būtų pasinerti į fantastines istorijas, tačiau akį užkabinai tu, dienorašti.
Labas rytas (?)
Įdomu, kada pabusi. Galbūt tai bus apypietė, o gal juodbruvas vidurnaktis… Lyg tu neturi nei ausų, nei akių, nei dūšios… bet žmonės linkę tau pasipasakoti. Kam? Kokiais tikslais? Sako, kad tavim nenorima arba negalima dalintis. Tad kodėl jie tave užpaišo? Rašytas žodis lengviau apskris pasaulį nei mintyse vyniojami sakiniai. Gal jie nori prisiminti savo išpažintį? Gerai, jeigu gerą, o kas iš tos purvinos? Daugiau bėdos. Viena iš jų esu ir aš.
Prisipažinsiu. Leidau tau pailsėti ne todėl, kad pagailo man tavo akinančiai baltų delnų. Ne kas dieną norėjosi dalintis tuo, kuo su didžiausiu priešu nesidalinčiau. Ne kiekvienos dienos valandą gimsta troškimas ranka išbraižyti mieliausius džiaugsmus. Žinau. Suprasi.
Šį kartą atvėriau tavas duris vien tam, kad pasakyčiau, jog Naujieji metai, tai nėra kažkoks stebuklingas slenkstis, už kurio viskas pasikeičia arba kuriuo siekiama ką nors pakeisti. Jis tarsi miražas. Iš toli gerai matyti. Artėjant nusilpsta numanyta stipri valia. Taigi neverta apsigaudinėti, kad per vieną minutę viskas pasikeis; nusiklosi tiesų kelią; užlipdysi skyles savo gyvenimo puode. Jis nuolat verda. Atsargiai. Nenudek.
Pokyčių vedama stipri valia ateina tuomet, kai puode pasidaro per daug karšta, kai tyras vanduo nugaruoja, palikdamas viralo sūrumą. Tada ateina „Nauji metai“, tada pagarbiai nusilenki lipdamas per nutrintą slenkstį. Ne svetimų batų numindžiotą slenkstį, o tavo nustovėtą slenkstį, nuo kurio niekaip negalėjai nulipti abejodamas, bijodamas, žvejodamas svetimose svajonėse.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl