Naujiems mokslo metams – nauja istorijos „pamoka“

Berznyko (Seinų apskritis) kapinėse greta Lietuvos karių palaidojimo vietos kaip grybai po lietaus dygsta nauji paminklai, atminimo lentos. Šios kapinės jau tapo turistų ir mokyklinių ekskursijų pamėgta vieta. Mat sunku kur nors kitur rasti tokias nepaprastas kapines. Kol aplink Lietuvos karių kapus klebono pasodinti medeliai neužaugo ir galutinai jų neuždengė, buvo statomos akmeninės plokštės – įvairios formos, spalvos ir dydžio. Jos, matyt, ir turi atlikti tą amžinos „akmeninės uždangos“ užduotį.

Kita šių paminklų užduotis – priminti istorijoje lietuvių padarytas ir vis dar daromas skriaudas. Kapinių kampe, patvoryje, pastatytas aukštas medinis kryžius rodo, kur lietuvių vieta, o apačioje akmenyje iškaltos raidės skelbia, jog jie kartu su bolševikais 1920 m. įžengė į Lenkijos teritoriją, vadinasi, ginklu rėmė bolševikų 1920 m. žygį Varšuvos link. Prieš dešimtmetį kapinių centre pastatytas didžiulis paminklas skirtas vadinamajam „Nemuno mūšiui“. Tuomet po sėkmingos lenkų ofenzyvos prie Vyslos (1920 m.) pavyko bolševikus išstumti į rytus. Paminklo iniciatoriai sumanė čia besilankantiems priminti, kad lietuviai, „saugodami“ kairįjį bolševikų armijos sparną, kovėsi Seinuose, Berznyke, Kapčiamiestyje, Druskininkuose ir net planavo Vilniaus gynybą tol, kol lenkų pajėgoms, vykdant „Nemuno operaciją“, galutinai pavyko juos sutriuškinti. Kas vyko dešiniajame ir kairiajame Nemuno krante po „Nemuno mūšio“? Pasakojimas nutrūksta.

„Panerių“ įvykiams atminti pastatytas aukštas geležinis kryžius, o šalia stovinčiame obeliske iškaltos raidės nepalieka jokių abejonių, jog lietuviai kolaboravo su naciais ir masiškai žudė lenkus. Čia turistai ir mokyklinės ekskursijos užtrunka ilgiau, kadangi tekstas ilgas, o jame surašyti „faktai“ ir skaičiai skaitytojui užgniaužia kvapą.

Prasidedant naujiems mokslo metams šią pažintinę istorijos „pamoką“ nuspręsta pratęsti. Naujai pastatytoje akmeninėje plokštėje iškaltas įrašas skelbia, kad „negalint įamžinti 1920 m. Lenkijos karių žygdarbio Baltarusijoje ir Lietuvoje, čia supilama žemė iš Druskininkų, Gardino, Lydos, Vosyliškių, Volkovysko, Slonimo, Baranovičių kovos laukų“. Kiekvienai vietovei pagaminta atskira akmeninė lenta su jos pavadinimu ir kovų data.

Neaišku, kaip Baltarusijoje, bet neteko girdėti, kad kas nors Lietuvoje draustų įamžinti karių žuvimo vietą. Neseniai prof. Vytautas Landsbergis „Lietuvos žiniose“ rašė: „(…) Ne vie­nas nustebdavo, o ki­tas pa­gir­da­vo už toleranciją, kad Lie­tu­va ger­bia ir sau­go jos sos­ti­nės užg­ro­bė­jo šir­dies ka­pą. Paradoksas? Vie­nas Lie­tu­vos dvasios fenomenų?“. „Berznyko paminklų“ iniciatoriai, matyt, mano kitaip. Jiems ir toliau atrodo, kad Lietuvoje palaidotų Lenkijos karių „žygdarbiai“ įamžinti nepakankamai, įrašai paminkluose nepasako visos tiesos. Todėl kol nebus išsakyta visa „tiesa“, Berznyko kapinėse bus laisvų vietų, o Seinijoje dar gyvens lietuviai, tol, matyt, bus ir toliau statomi nauji paminklai.

Lietuvos mokyklos, rengdamos ekskursijas į netoliese esantį Grūto parką, galėtų užsukti ir į Berznyką, pagerbti čia palaidotų Lietuvos karių atminimą ir tuo pačiu pajusti tą sunkiai žodžiais nusakomą juos supantį reiškinį, kuriame susipynusi meilė, neapykanta, nostalgija, bejėgiškumas, krikščionybė, ateizmas, pasididžiavimas, kerštas. Galbūt taip ir reikėtų į tas iniciatyvas žiūrėti – kaip į dar vieną „Grūto parką“. Gal kuris nors Lietuvos istorijos mokytojas galėtų parengti lankstinuką (keliomis kalbomis) su tų obeliskų, lentų, paminklų aprašymais, paaiškinimais, statybų istorijomis. Jeigu jų gamybai ir statybai išleista tiek daug lėšų, tai tegul ir tarnauja istorijos, lenkų kultūros, laidojimo tradicijų, mirusiųjų pagerbimo, vietos papročių pažinimui.

„Aušros“ red., „Aušra“, 2013/17