Popiežius Jonas Paulius II jau prieš 27 metus ėmė kalbėti apie naująją evangelizaciją, pranašiškai įžvelgdamas, kad ateina laikas, kai teritorijose, kur Evangelija kažkada jau buvo paskelbta, kur kultūros pamatas persmelktas krikščioniškomis vertybėmis, gyvas tikėjimas nyks ir kad reikės naujosios evangelizacijos, naujo skelbimo. Dabar šis pranašiškas žodis tampa kūnu. Popiežiaus Benedikto XVI pernai įsteigta Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba spalio 15-16 dienomis naujuosius evangelinės žinios skelbėjus sukvietė į Romoje vykusį susitikimą „Nauji Evangelijos skelbėjai naujajai evangelizacijai – Viešpaties Žodis vis auga ir plinta“, o 2012 m. vyks šiai temai skirtas Vyskupų sinodas.
Susitikime dalyvavo delegacija iš Lietuvos – LVK delegatas Vilkaviškio ordinaras vyskupas Rimantas Norvila, Vilniaus arkivyskupijos kancleris kun. Robertas Šalaševičius, Katalikų evangelizacijos centro bei Vilniaus jaunimo centro atstovai. Apie Vatikane vykusį pirmąjį tarptautinį naujųjų evangelizuotojų susitikimą bei naujosios evangelizacijos situaciją Lietuvoje Bernardinams.lt pasakoja kun. Robertas Šalaševičius, Jeronimas Serebrinskas, sesuo Celina Galinytė OSB ir Živilė Matulevičienė iš Katalikų evangelizacijos centro.
Vienas iš susitikimo tikslų buvo susipažinti su naujųjų Evangelijos skelbėjų bendruomenėmis, judėjimais iš viso pasaulio. Pristatėte Lietuvos evangelizacijos situaciją – kokie jos išskirtiniai bruožai?
Kun. Robertas Šalaševičius. Susitikimo dalyviams buvo suteikta galimybė prisistatyti ir pasidalinti patirtimi, aš trumpai pristačiau Lietuvos situaciją, primindamas, kad Lietuva penkiasdešimt metų išgyveno ateistinės leninistinės ideologijos propagandą. Esame liudininkai, kad šios ideologinės sistemos žlugimas tai nėra atsitiktinumas, o dėsningumas, nes ji iš esmės paneigia žmogų. Tačiau vykstant socialiniams pasikeitimams, kartu su gerais dalykais iš Vakarų atėjo ir materialistinė ideologija. Lietuvoje ji surado vaisingą dirvą dėl kelių priežasčių: žmonės buvo pasimetę, nelabai žinojo, kokie yra tikri, svarbūs dalykai jų gyvenime. Nebuvo aiškių dvasinių, moralinių atramos taškų, kuriais remdamiesi žmonės galėtų susiorientuoti pasikeitusioje socialinėje situacijoje, eiti teisinga kryptimi. Todėl ir dabar matome daug pykčio, nusivylimo, skausmo, didžiulis savižudybių skaičius. Emigracija kelia grėsmę tautos išlikimui. Taigi visi šie išvardinti dalykai – tai žmogaus bandymo susikurti gyvenimą be Dievo pasekmės.
Šiandien Dievo buvimas nėra taip karingai neigiamas kaip marksistiniais laikais, tačiau iškyla kita problema, prie kurios vis būdavo grįžtama susitikimo pasisakymuose – abejingumas Dievui, kuris, nors gana dažnai atrodytų nekaltas dalykas, tačiau jo pasekmės yra tokios pačios kaip ir karingo ateizmo atžvilgiu. Žmogus tikisi susikurti sau gyvenimą be Dievo, būti laimingas, išspręsti asmenines ir visuomenės problemas savo jėgomis, atmesdamas Dievo duotą kelią, malonę, pagalbą, žmogaus ir pasaulio viziją, kurią Dievas pateikia per Šventąjį Raštą.
Tačiau vis dėlto žmonės ilgisi kažko daugiau. Tikinčiam žmogui šis ilgesys akivaizdžiai suprantamas – jis ilgisi Dievo. Lietuvoje labai aiškiai matome, kad kai kažkas Evangeliją skelbia labai autentiškai ir savo skelbimą liudija tikru gyvenimo pavyzdžiu, tai traukia žmones, o į bendruomenes ar parapijas, kur evangelinis tikėjimas gyvas ir klestintis, jie ateina, atranda Dievą, keičia savo gyvenimus, stengiasi kažką daryti, kad keistųsi ir visuomenės gyvenimas. Ir iš užsienio į didesnius Lietuvos reginius atvykę svečiai kiekvieną kartą yra nustebinti, kartais priblokšti didžiulio žmonių širdžių atvirumo ir troškimo girdėti žinią apie Jėzų, girdėti tikrą Evangelijos skelbiamą. Taigi, nepaisant visko, Dievo troškimas yra gyvas.
Živilė Matulevičienė. Kalbant apie naująją evangelizaciją Lietuvoje, reikia paminėti vieną labai išskirtinį dalyką, į kurį dėmesį atkreipė ir tėvas Raniero Cantalamessa, prieš metus buvęs Lietuvoje: panašu, kad pasauliečiai Evangelijos žinia dega net smarkiau nei kunigai. Įvairių projektų dėka pasauliečiai pasitarnauja kunigams, visam pašvęstajam luomui, kad jis galėtų atnaujinti savo buvimą bažnyčioje. Tai išskirtinis dalykas, tą atpažįsta visi svečiai, atvykstantys iš užsienio. Pamatę, kokius projektus vykdo pasauliečiai, sako, taigi tarsi atvirkščiai turėtų būti. Dauguma tame įžvelgia laiko ženklus. Šiame susitikime dalinomės apie tai ir mūsų patirtis buvo sutikta labai gražiai, šviesiai, sulaukė didžiulio paskatinimo. Kaip ir mūsų centras iškilo iš „apačios“, gimė iš pasaulietinės iniciatyvos, tai panašu, kad pagrindinis variklis naujosios evangelizacijos srityje visgi yra pasauliečiai.
Pristatykite Katalikų evangelizacijos centrą plačiau – kaip jį įkūrėte, kokia centro patirtis evangelizacijos srityje?
Jeronimas Serebrinskas. Nežiūrint to, kad Katalikų evangelizacijos centras įsikūręs Kaune, jis skirtas visai Lietuvai. Centras išskirtinis tuo, kad tai pasauliečių iniciatyva įkurta institucija, kuri rūpinasi evangelizacija. Dabartinis centro statusas patvirtintas 2002 m., bet dar prieš tai kaip savanorių iniciatyva gyvavo jau nuo 1987 metų.
Kai išgirdome, kad kuriasi Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba, labai nudžiugome, nes ilgus metus savo veikloje nelabai turėjome bendraminčių, bendradarbių, teliko pasitikėti savo jėgomis, o dabar ši popiežiška iniciatyva mums padeda geriau susiorientuoti. Džiaugiamės, kad per tuos darbo metus pro šalį „neprašovėme“. Šis susitikimas buvo proga peržiūrėti savo veiklą ir palyginti su kitų tautų patirtimi.
Živilė Matulevičienė. Savo veiklą pradėjome nuo tiesioginės evangelizacijos renginių. Bėgant metams stebėdami Lietuvos visuomenės situaciją ir pastoracinių struktūrų veiklą, pamatėme, kad dešimt žmonių su būreliu savanorių nelabai gali atliepti į esantį didžiulį poreikį. Tuomet mes pakeitėme savo darbo kryptį – pamanėme, kad, ko gero, reikėtų savo tikslu išsikelti pastoracinių struktūrų, pastoracinių veikėjų evangelizaciją ir savo veiklą nukreipėme būtent į juos – vadovus, kunigus, pašvęstojo luomo žmones, siekdami plėsti jų evangelizacijos sampratą. Taip mūsų rankos tarsi prailgėjo, evangelinis sąmoningumas plinta ir tuo mes esame labai patenkinti. Vykdome evangelizacinius projektus, konferencijas, pastoracinius renginius.
Jeronimas Serebrinskas. Besirengdami šiam naujosios evangelizacijos susitikimui, patys turėjome progos peržiūrėti savo veiklą nuo pat įkūrimo ir naujai galėjome pažvelgti į savo darbą, krypties, būdų pasirinkimą, kurie mums buvo pakankamai iškalbingi.
Kokie svarbiausi projektai, kuriuos patiems norisi įvardinti kaip sėkmingiausius?
Živilė Matulevičienė. Vienas šiuo metu vykdomų ryškiausių projektų yra rekolekcijos kunigams. Mes patys stebimės jų vaisiais. Suvažiuoja apie šimtą kunigų, tai yra maždaug dešimt procentų Lietuvos kunigų – manau, tai labai neblogas skaičius. Kiekvieną kartą susirinkę jie išgyvena bendrystę, gali atnaujinti savo kunigystę, kaip jie patys liudijo. Jie dalinasi tuo džiausmu, sakydami, kad tik rekolekcijose gali tai padaryti. Ko gero, nuostabiausias dalykas ką mes prieš atvažiuojant į šį susitikimą sužinojome, kad naujoji taryba kaip vieną iš naujosios evangelizacijos veikimo būdų būtent ir atpažįsta bažnytinių struktūrų atnaujinimą. Labai džiaugiamės, kad mes, ieškodami veiklos krypčių, labai pataikėme, atpažinome tuos dalykus patys.
S. Celina Galinytė OSB. Vykdome ir „Alfa“ projektą, kuris žinomas visame pasaulyje. Esu šio projekto koordinatorė Lietuvoje. Visų pirma norisi paminėti, kad tiek Lietuvoje tiek pasaulyje svarbi pirminė evangelizacija, kuri nėra lygi katechizavimui. Tai buvo ypatingai pabrėžta ir šiame susitikime. Pirmiausia reikia skelbti kerygmą – pirminę, esminę žinią apie Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą, tik po kurios galima toliau gilintis, augti. „Alfa“ kursas kaip tik vykdo tą pirminį skelbimą. Tai yra būdas, padedantis augti parapijoms, skirtas per pirminį skelbimą žmones supažindinti su Gerąja Naujiena.
Atstovai iš tarptautinio „Alfa“ centro šiame susitikime labai gražiai įvardino, kas yra „Alfa“. Sako, mes neturime jokių išskirtinių reikalavimų, mūsų evangelizacinė programa pasižymi tuo, kad kur eina Bažnyčia, ten einame mes. Mums nieko daugiau nereikia. Jei Bažnyčia eina į kalėjimą, mes einame su ja, jei į vaikų namus – mes su ja, jei ruošiasi sakramentams – mes su ja. Tai iš tikrųjų vienas esminių „Alfa“ bruožų, projektas yra labai lankstus. Jis puikiai tinka Lietuvai, laikas parodė, kad tai vienas iš sėkmingiausių mūsų projektų.
Susitikime patirtimis dalijosi įvairios evangelizacinės benduromenės. Kokios idėjos ar liudijimai labiausiai palietė, gal parsivežate minčių ar naujų patirčių, kurias norėtųsi pritaikyti Lietuvoje?
Živilė Matulevičienė. Susitikime arkivyskupas R. Fisichella ir kiti žymūs evangelizacijos veikėjai nemažai dėmesio skyrė pamąstymams ir apie politiką, kaip naujosios evangelizacijos erdvę, ir apie migraciją, ir apie šeimą, kuri Lietuvoje yra labai aktyvus veiklos laukas. Po truputėlį ir mūsų veikla krypsta į šias sritis ir žiūrėsim, kaip iš tiesų viskas bus.
Daug minčių sukėlė susitikimas su senelių – anūkų asociacija („Grandparents asociation“). Ji kilusi iš gražios minties, kad seneliai galėtų rinktis kartu melstis už anūkus, taip įveikdami vienatvę, nereikalingumo jausmą, išgyvendami bendrystę, siejami bendro tikslo, kuris visiems yra, ko gero, pagrindinis. Malda iš pradžių turėjo piligrimystės aspektą, jie kartu leisdavosi į piligrimines keliones už anūkus. Tačiau vėliau tai išaugo į daug didesnę tarptautinę veiklą. Lietuvoje nebuvome susidūrę su tokia idėja, kuri įtraukia ir anūkus – šie anūkai pasitinka senelius grįžtančius iš piligriminių kelionių, vieni kitus laimina. Taigi tai labai gražus dalykas. Turint omenyje šiandieninę Lietuvos socialinę situaciją, pagalvojome bent jau pabandyti tokį projektą parsivežti, nes jis skirtas vienai pažeidžiamiausių visuomenės grupių, kuriai mes nedaug ką turime pasiūlyti iš bažnytinės perspektyvos.
Naujoji evangelizacija – kuo ji turėtų pasižymėti? Ar išgirdote susitikime kokių ypatingų receptų, koks Evangelijos skelbimas turėtų būti dabar, kaip jis pakito per du tūkstančius krikščionybės metų?
Živilė Matulevičienė. Kitimas, virsmas nuolat vyksta, evangelizacija vis naujai atrandama ir peržiūrima. Grįžtam iš tiesų įkvėpti ir padrąsinti tokios aplinkos, nes susitikime klausantis arkivyskupo Fisichellos kalbos ir kitų liudijimų bei paliudijus patiems, iš tiesų matėsi, kad Dievas tikrai nepagailėjo malonės evangelizacijai Lietuvoje, mes galime drąsiai eiti toliau, džiaugdamiesi, kad atpažinome dalykus kaip kilusius iš Dievo valios. Būnant Lietuvoje kartais reikiai įdėti daug pastangų, kad susigaudytum, ar tikrai į teisingą pusę eini.
Jeronimas Serebrinskas. Sakyčiau, tai labiau laikas skirtas įvardinti dalykus, kurie vyko, sudėlioti evangelizacijos būdus, formas į tam tikras sritis ir suvokti, kas kaip ir su kuo susiję. Toks tarsi tvarkos įvedimo laikas.
Živilė Matulevičienė. Dar vienas svarbus aspektas, kad šiandien Katalikų Bažnyčia evangelizaciją suvokia iš esmės skirtingai nuo tam tikrų protestantinių pozicijų, tiksliau tam tikrų sekmininkiškų įtakų. Nuo gatvės evangelizacijos, plakatų pereinama į suvokimą, kad visgi naujosios evangelizacijos pagrindas yra šventumas. Pirmiausias liudijimas yra gyvenimas, evangelinė žinia kyla iš krikščioniško gyvenimo pertekliaus. Dalinuosi, nes turiu kuo dalintis. Pirmiausia Dievo meilė apsireiškia mano gyvenime ir tada ji trykšta kitiems, nes ji tiesiog negali savaime sustoti.
Kun. Robertas Šalaševičius. Išties čia labai aiškiai atsiskleidžia naujosios evangelizacijos ir šventumo ryšys. Naujoji evangelizacija tai ne kažkokios priemonės, technikos, triukai, kurie priverstų žmogų įtikėti Dievą, bet kuomet yra tikras autentiškas šventumas, kai atsiversdamas žmogus leidžia Dievui ateiti į šį pasaulį per savo gyvenimą, apsisprendimus, meilę Dievui. Kuomet šventumas yra tikras, tuomet Evangelijos skelbimas tampa tikrai vaisingas. Tai nėra nauja, nes per du tūkstančius krikščionybės metų ilgalaikių rezultatų davė ir vaisingiausi buvo evangelizaciniai projektai, kuriuos vykdė šventieji. Istorija pilna tokių pavyzdžių. Todėl kalbant apie naująją evangelizaciją būtina akcentuoti visų pašaukimą į šventumą, nes tik tokiu būdu šiandien galima paskelbti Evangeliją taip, kad netikintys žmonės atpažintų joje tą žinią, kurios trokšta jų giliausia sielos dalis. Tai žinia apie Dievą.
Pašaukimas į šventumą atskleidžia dar vieną naujosios evangelizacijos aspektą – kodėl šiandien yra daugiau pasauliečių, o ne dvasininkų, kurie įsipareigoja naujajai evangelizacijai ir randa būdų, formų, entuziazmo, džiaugsmo – susitikime ne kartą buvo paminėta, kad skelbti evangeliją neatskleidžiant iš tikėjimo kylančio džiaugsmo praktiškai neįmanoma. Pasauliečiai, negalėdami pasiūlyti nieko daugiau kaip tik savo šventumą, tam tikra prasme tampa geresni evangelizuotojai – jie negali pasislėpti už kažkokios formos, ritualo, statuso. Jie arba neturi nieko ir tada tyli, arba turi Dievo meilę, eina jos vedini, ir įvyksta stebuklas – kiti žmonės per jų pasišventimą, ištikimybę, šventumą, atranda tikėjimą. Manau, kad šitie du dalykai labai svarbūs – pašaukimas į šventumą, apie kurį Bažnyčia paskutinius kelis dešimtmečius kalba kaip apie dalyką, apjungiantį visus krikščionis, ir pasauliečių vaidmuo, kuris de facto yra didesnis nei dvasininkų. Tačiau kadangi mes kalbame apie katalikišką evangelizaciją, nepamirškime, kad niekas nevyksta paraleliai su bažnyčia, vyksta integruotai ir joje. Vienas iš labiausiai paguodžiančių šio savaitalio dalykų – kad Vatikane vyksta susitikimas tų, kurie kartais turi įrodinėti, kad jie yra katalikai, kad jie nori skelbti Evangeliją, o nenori užsiiminėti kažkokia saviveikla, ir Šventasis Tėvas juos priima, sakydamas, kad taip, jūs einate teisingu keliu, aš jus laiminu, siunčiu.
Živilė Matulevičienė. Popiežius sako dar daugiau – aš nuolat už jus meldžiuosi. Tai labai įkvepia.
Jeronimas Serebrinskas. Įvairūs projektai, veiklos realiai galėtų ir turėtų būti evangelizaciniai, net jei išoriškai atrodo niekaip nesusiję, pvz. rūpestis šeima arba vargšais yra tik dalinis gėris, jeigu jis nesiūlo esminės žinios, neliudija Kristaus asmens. Tai yra turbūt didžiausias iššūkis kiekvienam dirbančiam ar savanoriaujančiam bažnyčioje, kad jeigu aš pvz. verdu sriubą, kaip į tą sriubą įdėti Kristaus – ar ją paduodant, ar savo gyvenimo pavyzdžiu, ar atjauta, ar profesionaliai išverdant tą sriubą. Vargšo sriuba galbūt būtų skanesnė negu šalia esančioje kavinėje. Taigi čia manau būtų iššūkis visiems, ne tik dirbantiems, savanoriaujantiems, bet visiems Bažnyčios nariams.
S. Celina Galinytė OSB. Pridursiu – neišbraukiant nei vienos srities. Jei anksčiau būdavo manoma, kad pašvęstiesiems, kunigams gal ir nereikia evangelizacijos, tai dabar akivaizdžiai matome, kad kiekvienam reikia vis iš naujo girdėti Gerąją Naujieną, vis iš naujo atsiversti ir kiekvienam yra būtinas šventumas; tai reiškia, kad nėra srities, į kurią nereikėtų nešti tos žinios.
Jeronimas Serebrinskas. Čia galima būtų pritaikyti gerojo sūnaus ir sūnaus palaidūno atvejį. Nesvarbu, kad esi tėvo namuose – tai dar nereiškia, kad visada būni kaip sūnus, kartais elgiesi gal labiau kaip tarnas, kuris kažko tikisi, gal kažko nori sau. Kiekvienas – nesvarbu ar pasaulietis, ar vienuolis, ar kunigas, ar vyskupas – nuolat sau turėtų priminti – man reikia atsiversti, man reikia naujai išgirsti Gerąją Naujieną, man reikia, kad kas nors su manimi pasidalintų tikėjimu.
Kaip šis sutikimas jus praturtino asmeniškai? Renginyje dalyvavusi Kristina iš Emanuelio bendruomenės pasidalijo, kad viena iš gražių susitikime įgytų patirčių jai buvo stebėti galybę skirtingų vienuolių abitų ir pasauliečių apdarų margumą – tai įvairovė, skirtingos charizmos, Bažnyčios turtas, kurį turime atrasti iš naujo. Kas jums įsiminė labiausiai?
S. Celina Galinytė OSB. Išties šiame renginyje buvo gera ir svarbu išgyventi šventę – šventėme ne tik tikėjimą, bet ir evangelizaciją. Mums, kurie degame troškimu, kad pasaulis tikrai išgirstų Gerąją Naujieną, iš tikrųjų buvo nepaprastai svarbu kartu tai švęsti, kartu liudyti džiaugsmą ir viltį.
Jeronimas Serebrinskas. Svarbu buvo ne tik švęsti gyvenimą kartu, bet ir sekmadienio ryte dalyvauti susitikimo dalyviams skirtose Mišiose Šv. Petro bazilikoje, kurios turėjo ir išsiuntimo momentą. Kartu išgyventa liturgija, galimybė pabūti druage prie Šv. Petro sosto buvo įkvepianti ne vien jausminiu požiūriu, bet Šventosios Dvasios prisilietimo akimirka. Galėjome pabūti su visa Bažnyčia, semtis iš jos širdies, ir vėliau buvome siunčiami grįžti evangelizuoti taip, kaip mes tai darom, ten, kur būnam, kur gyvenam.
Kitais metais Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba rengia Vyskupų sinodą, skirtą naujajai evangelizacijai. Popiežius skiria daug dėmesio šiai sričiai. Tai išties didelis paskatinimas ir džiaugsmas naujiesiems evangelizuotojams.
Kun. Robertas Šalaševičius. Tarybos primininkas arkivyskupas R. Fisichella pabrėžė, kad „daugeliui prieštaraujant“ popiežus padarė išimtį, su to paties susitikimo dalyviais susitikdamas du kartus – ateidamas pasveikinti vakare ir ryte aukodamas Mišias, kurios buvo skirtos išskirtinai naujiesiems evangelizuotojams. Tai rodo, kaip jam yra svarbu, kaip jis mato tame prasmę. Tarybos įsteigimas, šis naujosios evangelizacijos susitikimas ir kitais metais Romoje vyksiantis viso pasaulio vyskupų sinodas apie naująją evangelizaciją rodo, kad iš tiesų popiežiui tai yra prioritetas ir kad tam reikia skirti daug dėmesio.
S. Celina Galinytė OSB. Popiežiaus paskelbti tikėjimo metais tai tarsi atviros durys, kviečiančios sugrįžti prie pačių šaknų, paties Jėzaus. Tai bus galimybė vėl iš naujo kiekvienam peržvelgti savo tikėjimą ir švęsti jį. Didesnis dėmesys atveria platesnes galimybes naujajai evangelizacijai, projektams su labai aiškiomis kryptimis.
Jeronimas Serebrinskas. Stebina ir džiugina naujųjų bažnytinių judėjimų indėlis, nes turbūt visą pamatą naujajai evangelizacijai paklojo būtent jie ir pasauliečių iniciatyvos, kurios padėjo Bažnyčiai įvardinti pagrindinius dalykus. Šis susitikimas padrąsina tuos žmones, kad jie nėra alternatyvus kelias ar „kitokie“, kaip kartais tenka pasijusti – ne, nieko panašaus. Tai yra būdas, per kurį bažnyčioje evangelinė jėga, atsivertimo malonė, Šventosios Dvasios prisilietimas itin ryškiai skleidžiasi, ir labai džiugu, kad Bažnyčia tai įvardina, pripažįsta, priima ir naudojasi tuo.
Kalbino Dalia Žemaitytė
Dėkojame Vatikano radijo lietuvių redakcijai už galimybę šią diskusiją surengti redakcijos patalpose.
Bernardinai.lt