Ne apie rudus, žydrus ir raudonus

(…) Autoritarizmo ilgesio, besislepiančio po aksomine „tradicinių vertybių“ ar tvarkos bei teisingumo kauke ir atvirai prasiveržiančio šūkiu „Lietuva – lietuviams“, jau nebepaslėpsi. Chroniškas neužtikrintumas dėl ateities natūraliai formuoja teigiamą opiniją visiems, kurie piliečiams gali pasiūlyti tariamą gerovę ir tėvišką valstybės globą. Džiugina nebent tai, kad gausūs „Tėvynės gelbėtojai“ kol kas nėra itin charizmatiški, be to, jie nuolat varžosi tarpusavyje ir taip slopina savo jėgą. Bet reikia suprasti, kad visa tai – laikina.

Juolab kad šie procesai vyksta didėjančių Europos Sąjungos (ES) problemų fone. Šis kapitalistinės globalizacijos produktas, pastatytas ant liberaliosios ideologijos pamato, nepateisino lūkesčių nei Vakarų Europos piliečių, kuriems ES šiandien asocijuojasi su socialinių garantijų mažėjimu, darbo vietas mažinančia vidine migracija ir vis didėjančia išorine imigracija, nei Rytų Europos piliečių, kuriems ES taip ir neatnešė nei staigaus praturtėjimo, nei lygybės su „senosios“ Europos piliečiais. Būdamas nuoseklus euroskeptikas, negaliu nepripažinti, kad ES yra paskutinė grandinė, neleidžianti nutrūkti pasiutusiam neonacizmo šuniui. Alternatyvaus saugiklio, bent jau mūsų atveju, nėra.

Nėra ir jokių savaime suprantamų europietiškų vertybių. Buldozerio principu diegiamas politinis korektiškumas, kurio atsiradime esu linkęs matyti unifikuoto vartotojo ugdymą, o ne humanistinių idėjų išraišką, neišvengiamai sukelia natūralų pasipriešinimą. Kol cenzūrinės ir baudžiamosios priemonės buvo naudojamos tik prieš kraštutinius atvirus ekstremistus, tol jos nebuvo pastebimos. Tačiau kai represinio aparato „globon“ pateko mažiau išprusę ir tiesiog nepakankamai gudrūs ar kultūringi piliečiai, tuomet visuomenėje prasidėjo atmetimo reakcija. Šios reakcijos pasekmę ir matėme vakar Kaune.

Drįsiu pareikšti dar kartą, kad Tolerantiškojo jaunimo asociacija (TJA), mojuojanti teisėsaugos kuoka, į kraštutinių autoritarų glėbį įstūmė, ko gero, daugiau piliečių, nei pastarieji patys jų pritrauktų. Be to, nereikia pamiršti, kad valstybės prievartos mechanizmai, ypač teismai, irgi veikia atsižvelgdami į bendrą politinę konjunktūrą. Net baisu pagalvoti, kas būtų su TJA, jei ES staiga subyrėtų. Jei kam kyla abejonių – pažvelgę į Garliavos tragikomediją suprasite, kaip atrodytų Lietuvos teisėsauga įsivyravus „į gatvę orientuotai“ teismų politikai.

Ilgą laiką Vakarų pasaulyje protesto nuotaikas atspindėdavo protestuojančių simpatijas pelnę įvairūs kairieji (socialdemokratai, socialistai, komunistai), dirbančiųjų organizacijos arba antikapitalistinės pakraipos judėjimai (pacifistai, žalieji). Į vadinamąją 2008 m. ekonominę krizę Europa įžengė vedina kairiųjų vyriausybių Ispanijoje, Graikijoje, Portugalijoje (mūsų Lietuva irgi buvo tarp tokių šalių). Ir jos krito, viena po kitos užleisdamos vietą nuosaikiems konservatoriams, o kai kur „krizės vadybininko“ vaidmuo buvo atiduotas liberalams, pasiryžusiems nuveikti „krizės vadybininko“ darbus. Na, o gatvė į krizę atsakė protestais, tik šiuose protestuose neliko vietos nė vienai tradicinei politinei jėgai.

Susiformavo visiškai nauja realybė, išryškinusi dualistinę Europos kairiųjų valdžios partijų prigimtį. Deklaruodamos socialdemokratines idėjas, kairiosios vyriausybės socialinę problematiką spręsdavo ne surinkdamos daugiau mokesčių iš kapitalo ir ne juos perskirstydamos, o skolindamosios. Nuo skolų dūstanti Graikija geriausiai atspindi šią tendenciją – socialinį stabilumą vyriausybe išlaikė gyvendama skolon, kol vieną dieną nebeliko iš ko pasiskolinti.

Taip, Europos kairieji smarkiai evoliucionavo: iš pradžių iš „senelių“ revoliucingų socialistų kartos – į viduriniosios kartos socialdemokratus, o vėliau kairiųjų „anūkų“ karta išrado „Naujosios kairės“ (NK), t. y. akademinių socialliberalų pakraipą. Laisvės, kaip kolektyvinį interesą atmetusios nežabotos asmens saviraiškos, sampratą „naujieji kairieji“ perėmė iš moderniųjų liberalų ir, nė trupučio jos nepakeitę, perkėlė į savo praktiką. Maža to, socialinė ir ekonominė problematika, kurios gvildenimas palaikydavo kairiųjų populiarumą visuomenėje, liko visiškai pamiršta ir pakeista abstrakčia kova už žmogaus teises bei laisves.

Šioje kovoje ginamieji dažnai nėra traktuojami kaip savarankiški veiksnūs subjektai, o tik kaip statiški objektai, kurių dėka tiesiog grindžiamos NK tezės. Paprasčiau kalbant, liberaliosios pakraipos kairė nėra suinteresuota nei sąveikauti su platesniais visuomenės sluoksniais, nei įtraukti į aktyvią veiklą. Šį reiškinį puikiai apibūdino kairysis Rusijos mąstytojas Borisas Kagarlickis, vieną savo straipsnį NK tematika pavadindamas itin paprastai – „Sektantai“.

Kuomet įvyko virsmas ir nacionalinių valstybių egzistavimas tapo neparankus iš nacionalinių marškinių išaugusiam kapitalui, nacionalistai įgavo stipriausią argumentą: kova už nacionalinės valstybės išsaugojimą – tai kova prieš tarptautinį kapitalą ir globalizaciją. Ginčytis su jais šiuo klausimu būtų sunku, jei neįsigilintume, kokiomis priemonėmis jie nori šias valstybes išsaugoti.

Taigi laimi tas, kuris kalba darbininkui, ūkininkui, pardavėjui ir buhalteriui suprantama kalba. Jei bus sakoma, kad visuotinės gerovės labui teks paaukoti kai kurias negausias mažumas – tam bus greičiausiai pritarta. Autoritarizmas (su tautiniu atspalviu ar be jo) turi didžiulį privalumą – jis visuomet remsis daugumos interesais. Vėliau, kai autoritarinis režimas panorės stiprinti galią, toji dauguma bus distiliuojama, kol bus sukurtas tvirtas pagrindas totalitariniam režimui. Nenoriu teigti, kad būtent toks likimas laukia pasirinkus radikalaus nacionalizmo kelią, tačiau istorija moko, kad tokios tikimybės atmesti nevalia.

Štai čia prieiname didžiausią dilemą. Ar neoliberalią Europos Sąjungą toliau laikyti amžina ir vadinti retrogradu kiekvieną, prakalbusį apie nacionalinę valstybę, ar vis dėlto aiškiai atskirti patriotiškai orientuotą aktyviosios visuomenės dalį, kuri nacionalinėje valstybėje pirmiausia mato apsaugą nuo globalizacijos, ir ieškoti pusiausvyros tarp asmeninių laisvių ir kolektyvinio gerovės siekio? Juk amžinas baksnojimas į Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios eitynių dalyvius, vadinant visus susirinkusius fašistais, kaip tik parankus kraštutiniams nacistams.

Atskirai vertėtų pakalbėti apie tokio susitarimo mechanizmą. Šia proga prisiminsiu prof. Artūro Žukausko interviu, kuriame viena iš dviejų blogybių, stabdančių Lietuvos raidą, jis įvardijo pernelyg didelį atstumą tarp piliečio ir valdžios bei įsigalėjusią hierarchinę struktūrą. Su tuo sutinku besąlygiškai.

Piliečiai šiandien atskirti nuo valdžios, o valdžia – nuo įsipareigojimų piliečiams, todėl pastarieji yra visiškai priklausomi ir niekaip negali valdžios paveikti. Jei kas to dar nesupranta – tegul atmeta visus žinomus „-izmus“, nusileidžia ant žemės ir priartėja prie mums visiems artimų problemų, tokių kaip medicina, švietimas, komunaliniai mokesčiai ir duobėti keliai. Štai tada jie akivaizdžiai pamatys, kad piliečiai apskritai neturi jokios tiesioginės įtakos valdžios sprendimams ir yra priversti tikėtis, kad viską išspręs jų renkami politikai.

Kai horizontalių ryšių nėra, žemiausioje grandyje, t. y. savivaldoje, piliečiai neturi jokių svertų daryti įtaką savo kasdieniam gyvenimui, o nacionalinio lygio sprendimai priimami per tarpininkus – tuomet susiformuoja visiško sąstingio būsena. Prieš šio sąstingio keliamas grėsmes nublanksta visi valdžios argumentai, kad taip neva apsisaugoma nuo „gatvės politikos“ klaidų.

Jei visuomenė nedalyvauja priimant sprendimus, lemiančius jos pačios likimą, galiausiai ji atpranta savimi rūpintis ir net praranda bet kokią motyvaciją. Šia proga verta prisiminti neslepiama nostalgija tarybiniams laikams dvelkiančius pasisakymus („Kaip gera buvo tarybiniais laikais, nes viskuo buvo pasirūpinta“) ir palyginti juos su tuo, ką siūlo dabartiniai autoritarai iš nacionalistų tarpo. Analogija – akivaizdi.

Reziumuodami galime pabandyti išvesti formulę. Priešnuodis autoritarizmui slypi ne eilinės politinės doktrinos kaitoje ir ne priešpriešą sukeliančių grupių įsigalėjime, net jei ta priešprieša bus daugumos priešiškumas mažumai. Priešnuodis autoritarizmui slypi visuomeniniame savivaldos ir savireguliacijos procese, kuris leidžia patiems piliečiams spręsti vietinio ir nacionalinio lygio problematiką.

Tik savivaldoje kiekvienas pilietis gali lygiateisiškai bendrauti su kitais, į jį nepanašiais piliečiais ir kartu su jais ieškoti sprendimų. Kai praktikuojantis katalikas ir homoseksualas vieną dieną kartu išspręs nors menką, bet bendruomenei svarbią problemą, kitą dieną jie supras, kad jų laisvės ribas nustato ne valdžia, o kito žmogaus laisvės ribos. Toks štai ilgas kelias ir laukia visų mūsų.

Vitalijus Balkus

2012 02 17