Į klausimą „Kodėl neturi Danijos valstybės pilietybės?“ Reda tvirtai atsako: „O kam man jos reikia? Aš esu lietuvė.“ Taip galėčiau pradėti interviu su Reda Mieldažyte, kišenėje žodžių neieškančia, 14 metų Danijoje gyvenančia ir dirbančia lietuve, su kuria susipažinau visai atsitiktinai. Maniau, pasikalbėsime tik apie šiuo metu itin aktualius tautinių mažumų klausimus. Tačiau pokalbio, kurio tikslas buvo aiškus ir numatytas, temos gerokai išsiplėtė. Taigi kviečiu pasiskaityti apie mano pašnekovės, lietuvės, gyvenimą Danijoje.
Birutė Baguckaitė: Kelias, kuriuo nukeliavote iki pat Danijos, turbūt ir prasidėjo Vilniaus universiteto Lietuvių filologijos fakultete. Labai smalsu sužinoti, kodėl save vadinate meilės emigrante?
Reda Mieldažytė: Vyras, sutiktas Vilniaus universitete, už kurio vėliau ištekėjau, buvo danas. Jis buvo atvykęs į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos. Aš taip pat studijavau lietuvių kalbą. Tik jis studijavo lietuvių katedroje užsieniečiams, kur buvo daug lenkų, bulgarų. Dixie (Redos vyro vardas – aut.) buvo toks vienas iš Vakarų Europos, kalbinių žinių turintis galbūt daugiau, todėl pateko į lenkų grupę. Tai taip aš su juo susipažinau. Mes visą laiką, nuo pat pradžių, nuo 1993 metų, kalbėjom lietuviškai. Nors Dixie tuo metu lietuviškai kalbėjo labai prastai, kalbos žinios buvo pradinės, bet aš niekada kitaip su juo ir nekalbėjau. Paskui, aišku, jo kalba patobulėjo. 1995 m. gavęs stipendiją išvyko į Varšuvą studijuoti Baltistikos katedroje. Į Daniją sugrįžo po trejus metus trukusių studijų. O aš dar prieš atvykdama į Daniją mokiausi Norvegijoje ispanų kalbos. Kad galėčiau atvykti į Daniją, dideli reikalavimai buvo keliami ir mano vyrui. Jis privalėjo turėti pastovų darbą ir savo butą. O šiuo metu tie reikalavimai dar didesni. Tai tokia aš, meilės emigrantė, niekada nevadinau savęs ekonomine emigrante.
Kokie buvo Jūsų pirmi žingsniai Danijoje?
Tuo metu, kai atvažiavau, už visko turėjau kabintis pati. Tu atvyksti – čia tavo reikalas. Negavau jokios informacijos apie danų kalbos kursus. Man padėjo ir viską papasakojo viena Rusijos žydė Liudmila, su kuria bendrauju iki šiol. Ji man liepė eiti į privačią danų kalbos mokyklą, kur tikrai gerai išmokau daniškai. Danų kalba yra labai sunki tarimo atžvilgiu, nors gramatika nesudėtinga. Užsieniečiams sunki lietuvių kalbos gramatika, bet danų kalba sudėtinga fonetiniu atžvilgiu – teigiama, kad tai paties sudėtingiausio garsyno kalba. Šios kalbos balsiai turi 39 ar 38 variantus. Balsių beveik tiek pat kiek lietuvių kalboje, bet tas pats balsis gali turėti kelis tarimo variantus.
Aš norėjau dirbti ką nors pagal specialybę, bet realybė buvo visai kitokia. Danų taisyklės labai griežtos, ypač sunku turintiems filologinį išsilavinimą užsieniečiams. Filologams visur sunku, nes kalba yra pagrindinis darbo įrankis. Norėjau įsidarbinti mokykloje, bet negalėjau, nes buvau per daug kvalifikuota. Čia daugiau Rytų Europoje paplitęs toks modelis, kad mokytojai baigia universitetus, o Danijoje tereikia baigti mokytojų seminariją ir galima dėstyti keturis dalykus, pvz., matematiką, danų kalbą, fizinį lavinimą ir krikščionybę. Danų mokytojai turi daug žemesnį išsilavinimą. Tik jau gimnazijoje dirbantieji privalo turėti universitetinį išsilavinimą, bet ir jie dėsto kelis dalykus, nes kitaip būtų sunku išgyventi ekonomiškai. Dirbau šiek tiek vertimų srityje, nes mokėjau rusų kalbą. Danų kalbos egzaminą išlaikiau labai greitai, gal po dvejų metų, bet net ir išlaikius šį egzaminą situacija, galima sakyti, nepasikeitė. Tarkim, mokykloje negaliu dirbti dėl akcento. Jeigu turėčiau gamtos mokslų mokytojos išsilavinimą, būtų lengviau, nes šių mokytojų labai stinga, todėl fiziką ar chemiją dėsto net labai prastai kalbantys užsieniečiai – tokios darbo rinkos taisyklės.
Turėjote filologinį išsilavinimą, išmokote danų kalbą, bet pasiryžote įgyti dar vieną specialybę.
Kai nugyvenau pusę amžiaus, pradėjau studijuoti mediciną. Visiškai nesiderinantys dalykai – filologija ir medicina, bet mane tiesiog paskatino pora pažįstamų, kurios irgi turėjo filologinį išsilavinimą ir buvo panašioje situacijoje. Filologas lyg ir neturi konkrečios specialybės, ypač kai gyveni svetimam krašte, nors manau, kad baigus lituanistiką Vilniaus universitete įgijau universalų išsilavinimą. Tas pats ir su ispanistika – tai labai nepraktiška. Dabar studijuoju mediciną medicinos seserų mokykloje ir tikiuosi, kad mokėdama penkias kalbas galėsiu jas pritaikyti savo darbe. Pagaliau esu bendravusi su įvairių kultūrų žmonėmis, tai toks kultūrų supratimas irgi gali man padėti dirbant su įvairiais ligoniais. Danijos sveikatos sistema daug dėmesio skiria medicinos personalo daugiakultūriniam išprusimui.
Ko gero, ne kartą girdėjote apie Lenkijos ir Lietuvos tautinių mažumų problemas. O kokia kitataučių padėtis Danijoje?
Danijoje tik vieninteliai vokiečiai turi istorinės tautinės mažumos statusą. Dėl Šlezviko ir Holšteino istorijos. Tai turbūt vienintelis atvejis Europoje, kai žmonėms balsavimo teise buvo leista apsispręsti, kuriai tautai nori priklausyti, ir pagal suskaičiuotus balsus buvo nustatyta siena tarp Vokietijos ir Danijos. Visi kiti, net ir žydai, kurie į Daniją atvyko iš Rusijos po pogromų, ar lenkės moterys, kurios XIX a. pabaigoje važiavo dirbti cukrinių runkelių laukuose, traktuojami kaip emigrantai. Aišku, daugumos rusų ar lenkaičių palikuonių pavardės daniškos, jie kalba daniškai, turi Danijos pilietybę, todėl yra traktuojami kaip danai. Danijoje nėra tradicijos gilintis į savo šaknis. Pvz., mano sūnaus vienos bendraklasės mama, pasirodo, yra rusų žydų kilmės, jos seneliai atvyko po pogromų. Bet ji nekalba rusiškai, nes jos tėvai bendravo su ja ne gimtąja kalba, kad jai būtų lengviau, kad neturėtų problemų. Taigi apie savo šaknis ji kalba tik labai tyliai, nedrąsiai. Kai pagalvoji, tai tikrai paradoksas, kai gyvename kosmopolitinėje, be sienų ir demokratiją bei įvairovę deklaruojančioje Europoje.
Danijos įstatymai dėl dvikalbių moksleivių gimtosios kalbos lavinimo palankesni Europos Sąjungos emigrantams, taigi ir lietuviams, kadangi Lietuva yra ES narė. Lietuvių vaikai, aktyviai gebantys bendrauti lietuviškai, turi galimybę nemokamai lankyti šeštadienines gimtosios kalbos pamokas, jeigu susirenka 12 vaikų grupelė. O, sakykim, ne Europos Sąjungos kraštų mokiniai, pvz., arabai ar turkai, kurie labiau brangina savo kalbą ir kultūrą negu mes, lietuviai, turi nuo penktos klasės mokėti už gimtosios kalbos pamokas.
Nuotraukoje: rašytojas Kęstutis Kasparavičius lietuviškoje Danijos mokyklėlėje
(Bus daugiau)
Birutė Baguckaitė, punskas.pl