Į klausimą „Kodėl neturi Danijos valstybės pilietybės?“ Reda tvirtai atsako: „O kam man jos reikia? Aš esu lietuvė.“ Taip galėčiau pradėti interviu su Reda Mieldažyte, kišenėje žodžių neieškančia, 14 metų Danijoje gyvenančia ir dirbančia lietuve, su kuria susipažinau visai atsitiktinai. Maniau, pasikalbėsime tik apie šiuo metu itin aktualius tautinių mažumų klausimus. Tačiau pokalbio, kurio tikslas buvo aiškus ir numatytas, temos gerokai išsiplėtė. Taigi kviečiu pasiskaityti apie mano pašnekovės, lietuvės, gyvenimą Danijoje.
(Tęsinys)
Birutė Baguckaitė: Ar Lietuva galėtų būti pavyzdžiu visai Europai tautinių mažumų klausimu?
Reda Mieldažytė: Taip, aš net bendraudama su buvusiu Danijos švietimo ministru Bertal Haarder per Lietuvos ambasados organizuotą Vasario 16-osios šventę išdrįsau šiek tiek provokuojamai teigti, kad Lietuva gali būti pavyzdžiu visai Europai, nes Lietuvoje mažumos – kalbu apie istorines mažumas: rusus, lenkus, baltarusius, vokiečius, žydus – tikrai visą laiką turėjo dideles galimybes savo kultūros ir netgi politikos sklaidoje. Kad Lietuvoje tautinės mažumos, pvz., rusai, žydai ar lenkai, turi valstybės remiamas mokyklas, kad lenkai turi net savo universitetą. Tada Danijos švietimo ministras nelabai norėjo tuo patikėti ir susierzinęs pasakė: „Jeigu tu gali man tai įrodyti, tai aš tau nupirksiu gero alaus dėžę“.
Kiek, Jūsų nuomone, lietuvių šiuo metu gyvena Danijoje?
Lietuvių vis daugėja. Dabar su nelegalais, studentais, nuotakomis (lietuvės, ištekėjusios už danų – aut.), darbininkais išvis bus apie 20 tūkst.
Tai turbūt ir šeštadieninėje mokyklėlėje, kurioje dirbate, nemažai mokinių lankosi?
Su lietuvių emigrantų vaikais dirbu šeštus metus, bet yra tik viena klasė. Žinote, mes, Danijos lietuvių bendrija, kasmet organizuojame kalėdinius susitikimus – eglutes, tai visą laiką šventėje dalyvauja apie 50 mažų vaikų. Jų veidai metams bėgant ir vaikams augant keičiasi, bet dauguma mamų sėdi ir verčia vaikui viską į danų kalbą. Aš kartais pagalvoju: „Tai ko jūs išvis čia einate?“ Tai kažkoks išplitęs virusas… Deja, yra šeimų, kuriose abu tėvai lietuviai su vaiku kalba laužyta, netaisyklinga danų kalba. Iš tikrųjų šeštadieninė mokykla tai didelis pasiaukojimas, reikalaujantis disciplinos, nes po penkių dienų daniškoje mokykloje reikia rasti jėgų šeštadienį atsikelti ir atvažiuoti į lietuvių kalbos pamokėles. Bet yra šeimų, kurios veda tuos vaikus nuo pat 2005 m., mokyklėlės įsikūrimo. Iki šiol pastoviai lankosi viena gydytojų šeima, kuri labai daug dėmesio skyrė savo dukros lietuviškajam lavinimui. Pamokas lanko ir jų jaunėlė. Turime tik vieną vienintelę klasę, kurioje dirbu su įvairaus amžiaus vaikais, kartu su mažiukais ir paaugliais. Iš tikrųjų jeigu ateitų daugiau paauglių, tai būtų dar viena klasė. Aišku, tėvai dabar paiso tos naujosios pedagogikos ir visada kapituliuoja, leidžia vaikui rinktis. O tas pasirinkimas, aišku, lietuvių pamokų nenaudai.
Auginate du vaikus, vyresnėlį sūnų ir jaunėlę dukrą. Ar juos išmokėte lietuvių kalbos?
Mano sūnus kalba laisvai šiek tiek suvalkietiškai. Mokykloje išmoko rašyti, susipažino su svarbiausiomis gramatikos taisyklėmis, geba skaityti lietuviškai, – tai mano didelis pasiekimas. Žinoma, jis nelabai noriai skaito lietuvių autorius, ypač senųjų autorių kūrinius, nes ten kalba per daug sudėtinga, bet tokius modernius autorius kaip Kęstutis Kasparavičius ar Vytautas Landsbergis yra skaitęs. Dabar skaito „Harį Poterį“ lietuviškai, ir aš džiaugiuosi, nes tai padeda tobulinti lietuvių kalbą.
Koks danų požiūris į dvikalbystę?
Danų visuomenė labai uždara, jie niekada nevadintų manęs, sakykim, Danijos lietuve, bet yra vartojamas politiškai įteisintas terminas: pirmos kartos emigrantai, antros kartos emigrantai, toliau trečios kartos. Ir aš galvoju, kiek dar tų kartų bus. Toks terminas yra kaip kokia neigiamybė. Mano vaikų tėvas danas, jie turi danišką pasą, Danija yra jų gimtinė, laisvai kalba daniškai, tai pagal dabartinę politiką turbūt pirmos kartos emigrantai. Danijoje politiškai pabrėžiama vienkalbystė, t. y. danų kalbos svarbumas, o dvikalbystė, skirtingai nei Švedijoje ar Suomijoje, nėra valstybės daugiakultūrinės švietimo politikos garbės reikalas. Vaikų gebėjimai kalbėti dviem ar keliom kalbom nėra traktuojami kaip turtas, privilegija, o daugiau kaip moralinė yda, trūkumas. Tai ypatingai pabrėžia žiniasklaida. Nors dabar jau danų pedagogai ir kalbos mokslininkai pabrėžia, kad pirmiausia svarbu vaikui išmokti gimtąją kalbą (taigi svarbu, kad tėvai kalbėtų su savo vaiku tik gimtąja kalba), nes užsienio kalbą galima gerai išmokti tik gerai mokant gimtąją. Pagal atliktus tarptautinius tyrimus, danų mokyklų dvikalbiai moksleiviai ypač gamtos mokslų srity visą laiką Europoje užima pačią blogiausią vietą. Taip yra būtent dėl to, kad vaikas, atvykęs į naują kraštą, Daniją, prastai išmoksta danų kalbą. Mat jie porą metų mokosi ne kartu su danų moksleiviais, bet specialiose mokyklose užsieniečiams. Kai kurios savivaldybės turi išmintingą integracijos politiką, tokius mokinukus iš karto siunčia į danišką mokyklą, suteikdamos papildomas danų kalbos valandas su specialiu mokytoju. Kadangi mokiniai užsieniečiai mokomi danų kalbos ne per gimtąją kalbą, o pagal specialią metodiką, kuri – dvikalbystę tyrinėjančių mokslininkų teigimu – yra netobula, tai mokiniai išmoksta tik šnekamąją primityvią kalbą. Ir, sakykim, per fizikos, chemijos, matematikos pamokas šie mokiniai nesuvokia daugumos terminų ar sąvokų danų kalba. Pvz., Švedijoje ar Suomijoje dvikalbiai tirštesnių etninių grupių mokiniai turi galimybę mokytis gamtos mokslų gimtąja kalba, todėl jų rezultatai daug geresni.
O kaip vaikai auklėjami danų mokyklose?
Man patinka danų mokyklos socialinis modelis. Jie rūpinasi socialiniu mokinių bendravimu. Lietuvoje yra konkurencija, išskiriami geriausiai besimokantys, vaikai traktuojami tarsi žinių maišai. O Danijoje stiprus socializacijos auklėjimas. Prieš šventes (Velykas, Kalėdas) ir rudens bei žiemos atostogas visada organizuojama teminė savaitė. Jos metu vaikai iš įvairių klasių sumaišomi, kad dirbtų kartu, kad mokytųsi būti vienas šalia kito, kuris yra kitoks, kuris nėra draugas. Jie turi išmokti bendrauti ir dirbti ne tik kaip su draugu, bet kaip su žmogumi, nors jis gali būti ir kitoks. Apskritai danų mokiniai pasiilgsta mokyklos per atostogas. Tai labiausiai noriai mokyklą lankantys mokiniai visoje Europoje. Taip pat jie bendrauja labai laisvai, labai pasitiki mokytojais. Apie savo bėdas (pvz., jeigu šeimoje būna problemų ar jaučiasi nuošaliau klasėje) visada kalbasi su mokytojais. Taip pat tėvai yra labai aktyvūs. Mano vaikų klasėse tėvai rūpinasi ir vasaros švente, ir kokiu nors didesniu socialiniu renginiu, kur susirenka visa šeima. Čia linksminamasi ir užkandžiaujama prie suneštinio stalo. Būna tikrai smagu ir linksma. Mes, dukros klasės mamos, porą kartų per metus renkamės kavinėje paplepėti. Sakoma, kad tokią socialinę kultūrą sunkiau išlaikyti mokyklose, kur daug emigrantų, nes tėvai neturi tradicijos palaikyti artimą ryšį su mokykla, kartais užsieniečiai gėdijasi ir iš anksto nusistatę nenoriai bendrauja su danais, taigi problema yra abiejų pusių. Manau, kad būtina būti atviriems ir gerbti gyvenamajame krašte esančias mokyklos tradicijas.
Nuotraukoje: rašytojas Kęstutis Kasparavičius lietuviškoje Danijos mokyklėlėje
(Bus daugiau)
Birutė Baguckaitė, punskas.pl