Jėzus pasakė savo mokiniams palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane nuo skriaudiko!’
Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų’“.
Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?!
Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“
Evangelija Lk 18, 1–8
Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius
“Nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?”
Ko šis palyginimas apie neteisingą teisėją ir ryžtingą našlę gali mus pamokyti? Jėzus nori mums pasakyti, kad būtume ištvermingi maldoje, kaip „reikia melstis ir nepaliauti”.
Neteisingas teisėjas davė įkyriai našlei tai, ko ji prašė, nes norėjo jos atsikratyti. Tačiau mūsų Dievas yra kitoks. Jis nori mums paties geriausio. Jis girdi mūsų maldas ir padarys tai, kas mums geriausia. Nors dažnai girdime sakant: „Aš meldžiausi, meldžiausi, bet Dievas mano maldų neišklausė”. Iš tikrųjų Dievas girdi kiekvieną maldą ir tai, ką Jis daro, yra svarbiau nei mūsų norai ir darbai. Jeigu meldžiamės ir ko nors prašome pagal Jo valią, tai atsakymas yra: „Taip“. Jeigu ko nors prašome, kas neatitinka Jo valios, atsakymas būna „Ne“. Jis geriau žino, ko mums reikia.
Aš dažnai pagalvoju, kad jeigu Dievas mano maldos būtų išklausęs kiekvienu atveju ir davęs viską, ko tik prašiau, tai man būtų buvę tikrai blogai. Kitas Jo atsakymas į mūsų maldą gali būti: „Palauk“. Mes negalime visada suprasti, kodėl Jis neatsako tuojau pat, kodėl mums reikia laukti, nes nežinome Jo dieviškų tikslų. Galbūt Jis nori sustiprinti mūsų tikėjimą, gal nori išlaisvinti mus iš mūsų nuodėmingo gyvenimo. Jis žino geriau už mus.
Šv. Augustino motinai Monikai reikėjo melstis daug metų, kol jos sūnus atsivertė ir priėmė Jėzų savo Viešpačiu ir Išganytoju.
Apie maldą yra prirašyta daugybė knygų. Iš tikrųjų nėra vieno recepto, kokia malda yra geriausia. Noriu pasiūlyti labai praktišką ir naudingą straipsnį, kuris buvo išspausdintas žurnaliuko „Žodis Tarp Mūsų“ rugsėjo-spalio numeryje, knygutės gale: „Malda – asmeninis atliepas Dievui“.
Jei išgyvename asmeninę tikėjimo krizę, tai jos šaknys yra maldos krizė. Arba mes netinkamai meldžiamės, arba išvis paliovėme melstis.
Jėzus užbaigia šios dienos palyginimą klausimu: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“. Ar jūs ir aš dar turėsime tikėjimą, kai Jis sugrįš? Nėra lengva išlaikyti tikėjimą šiame sekuliariame pasaulyje, kai kiti mus pajuokia, kai užpuola visokie sunkumai, net ir persekiojimai.
Viešpatie, padėk man tikėti Tavo pažadais ir ištverti visokius išbandymus, padėk man neužmiršti maldos ir Tau už viską dėkoti.
Bernardinai.lt