Kai kuriems bekalbant apie šventyklą, kad ji išpuošta gražiais akmenimis bei dovanomis, Jėzus prabilo: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens“.
Jie paklausė: „Mokytojau, kada šitai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?“
Jėzus pasakė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis, prisidengę mano vardu, ir sakys: ‘Tai aš!’ ir: ‘Atėjo metas!’ ; Jūs neikite paskui juos! O kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas“.
Ir dar sakė: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus“.
Kiti skaitiniai: Dan 2, 31–45
Evangelijos skaitinio komentaras
Šiandien Evangelija mums dramatiškai prabyla apie pabaigą. Pabaigos akcentas tampa labai svarbus šią savaitę. Pirmiausia prisimintina tai, kad savaitė po Kristaus Karaliaus iškilmių, t. y. praėjusio sekmadienio, yra paskutinė Bažnyčios liturginių metų savaitė. Ir šios savaitės Danieliaus knygos iš Senojo Testamento skaitiniai yra ne kas kita, kaip žydiškoji apokalipsė, bylojanti apie apokaliptinius, t. y. pabaigos, momentus. Evangelijos pagal Luką skaitiniai mums pateikia tai, ką Kristus kalbėjo prieš pat savo kančią ir mirtį Jeruzalėje, t. y. savo žemiškojo gyvenimo apokalipsę. Šie Kristaus žodžiai, Bažnyčios mums dovanojami liturginių metų pabaigoje, yra paskata mąstyti apie pabaigą įvairiausiais aspektais – apie pasaulio pabaigą su visu tuo, kas į tai įeina, apie žmogaus pabaigą, nes žmogus taip pat yra ištisas pasaulis, galiausiai apie žmogiškosios egzistencijos dramatizmą apskritai. Kristus, prieš pradėdamas dramatiškiausią savo misijos dalį, paliko savo sekėjams keletą svarbių momentų žinojimui ir apmąstymui: Jis leido suprasti, kad pasaulis turės stoti prieš Aukščiausiojo teismą, kad to teismo esminis akcentas bus Kristaus kančia ir Prisikėlimas, kuris, beje, netrukus ir įvyko po šių Viešpaties kalbų, kad Bažnyčiai reikės nuolat kovoti su jėgomis, siekiančiomis sukurti pagrindą jos žlugimui, taigi besipriešinančiomis Dievo planui, kad žmogus savo gyvenime taip pat išgyvens ribines situacijas, reiškiančias tam tikras pabaigos apraiškas. Taigi ką Viešpats kalba apie pabaigą?
Kristus prabyla apie Jeruzalės šventyklą: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens“. Jeruzalės šventykla iš tiesų buvo didinga. Šventykla, kuri stovėjo Jeruzalėje Jėzaus laikais, buvo pastatyta Erodo Didžiojo. Judaizmo tradicijoje tai – pats religijos centras. Kristus prabyla apie tai paprastai – to nebeliks. Žydai turėjo pašiurpti. Galiausiai taip ir atsitiko – neprabėgo nei šimtmetis nuo Viešpaties kančios ir Prisikėlimo, kai šventykla 70 m. buvo sugriauta Romos imperijos karvedžių, malšinusių Didįjį žydų sukilimą prieš Romą. Pirmiausia tai atskleidžia Kristaus kalbos istoriškumo momentą. Taigi nei pora kartų nepraėjo, ir Viešpaties žodžiai išsipildė. Ar nebus tai ir platesnis ženklas kiekvienai kartai, būtent – jūsų taip pat laukia sugriovimai ir kataklizmai, jei neatpažinsite Viešpaties. Juk suprantame, kad Jėzus kalbėjo kontekste įvykių, kurie ir atsitiko visai netrukus, t. y. savo mirties kontekste. Iš tiesų – tai ne Viešpaties grasinimas, tai istorinės tiesos įvardijimas. Ar mažai amžiams bėgant buvo tragedijų istorijoje? O ir mūsų laikais – rugsėjo 11 d. Amerikoje, terorizmas, dabar vykstantis ekonominis karas tarp Rytų ir Vakarų, perversmai ir prieštaros valstybių gyvenime. O ir Lietuvoje – ar kiekvienas profesionalus ir tiesai tarnaujantis žmogus gali laisvai tarnauti visuomenei, nebijodamas vienokio ar kitokio susidorojimo? Tai vis pabaigos apraiškos. Jėzus sako – tai vyks, turėkite omenyje. Ir išlaikykite tikėjimą, nes žemiškosios imperijos grius, o dieviškoji tiesa išliks, taigi išlaikykite ištikimybę, o per tai – ir gyvybę.
Į klausimą – kada – Jėzus neatsako. Jis leidžia suprasti, kad šventykla bus sugriauta, bet nesako datos. Vietoje to nukreipia kalbą į bendresnius dalykus, tarsi žvelgia tolyn į ateitį. „Daugelis ateis, prisidengę mano vardu… Jūs neikite paskui juos“. Tai sudėtinga vieta. Pirmiausia Kristus perspėja, kad daug kas pretenduos į mesianinę veiklą, tai yra bandys „pakeisti“ Kristų. Iš tiesų čia pirmiausia kalbama apie judėjimus ir asmenis, kurie vienaip ar kitaip nuneigia Kristaus dieviškumą ir vienatinumą.
2000 m. Tikėjimo mokslo kongregacija, tuo metu vadovaujama kardinolo Josepho Ratzingerio, dabartinio Popiežiaus, išleido deklaraciją Dominus Jesus, kurioje perspėjo, kad Bažnyčios tikėjimas tvirtai laikosi nuostatos, jog Kristus yra vienintelis Išganytojas, šalia kurio nėra kito, o Bažnyčia, nors savo esme yra slėpinys ir talpina savyje visus krikščionis, pilnutine prasme atrandama tik Katalikų Bažnyčioje. Šiame Apaštalų Sosto dokumente galima įžvelgti šių minėtų Kristaus žodžių aidą – tai perspėjimas tikintiesiems, kad pavojų akivaizdoje būtina išlaikyti autentišką tikėjimą ir vienybę su Bažnyčia. Žinoma, tai nėra argumentas negerbti kitaip mąstančių – greičiau tai tik pabrėžia Katalikų Bažnyčios norą diskutuoti su kitomis krikščionių konfesijomis autentiškai ir rimtai, o ne tarsi žaidžiant. Apskritai šis Viešpaties perspėjimas neturėtų bauginti – Kristus, kaip matome, yra didelis realistas, – šie žodžiai greičiau yra begalinės Viešpaties meilės įrodymas. Jis nori, kad mes būtume pasiruošę, kai ateis išbandymai. Kartu tai ir kvietimas mums – ateikime prie Jo savo išbandymuose, ieškokime stiprybės Dievo sklaidoje, kuri mus pasiekia per Kristaus mirtį ir Prisikėlimą. Taip moko Biblija.
Šiame Biblijos realizme galime atrasti vietą ir savo klausimams. Atneškime savo gyvenimo problematiką Kristui – krikščionis žino, kad Jis moka atsakyti į mūsų klausimus. Nebijokime Kristaus šviesoje spręsti ne tik asmeninius, bet ir kultūrinius, valstybinius, visuomeninius klausimus. Nebijokime būti moralūs. Argi ne melas ir veidmainystė sugriovė net pačias galingiausias sistemas?
Kristus laukia mūsų, kad galėtų atsakyti į mūsų gyvenimo klausimus.
Bernardinai.lt