„Nemesk kelio dėl takelio“, – tep tankiai mylėjo sakyc mama. Jy daugiausia man padėjo bėdoj. Nepaliko vieno vargų vargc. Stengiaus, dzyrbau, kad būtų gerai ir kad būtų ko valgyc, kap sakyc: ir stuboj, ir tvarti, kluonelin kap bus, tai ir an stalo nebrokas bus. Žmona turėjo 33 metus, kap numirė. O po dzviejų nedėlių numirė ir mažukas mūs antras sūnelis. Likau su penkių metukų sūneliu Vituku. Jis buvo per mažas suprasc, kad mama jau negrįš. Su kaimynų Adomuku jiej abudu ne cik pusbroliai, alia ir vienmecai. Būdavo, abudu tai vieno, tai kito mamų palydėdavo in stotelį arba lėkdavo pasicikc, ba labai laukdavo lauktuvių iš Sainų. O kap numirė, maniškis ilgai negalėjo suprasc, kur mama, kode vis neparvažuoja. Jau ir dzviratukų jam nupirkau, o jis vis in stotelį mamos pasicikc… Spaudė šyrdzį, alia turėjau da savo mamų, tai buvo kam pagamyc ir duonos šviežos užmynkyc, iškepc… O paskui ir mano mama pasiligojo, raikėjo slaugyc, alia ty kap davėm rodų.
O šitas mano vaikas nuog šašų metukų jau pac davė rodų. Da žmonai gyvenanc cik cik paūgėjis sakydavo: „Va, mama, jau pac moku apsirangc ir apsiauc, užsirišc…“ Geras iš jo išaugo vaikas ir paguoda mano sanatvėj. Išsimokino ir gerai mokinos, alia padėjo ir namuose. Apsiliko gaspadorauc. O vakarais su kaimynų vaikais da ir pagraic suveidzinėjo. Maniškis išmoko akordeonu graic, daugiau iš klausos, nu pora sykių nuvežau pas Danutį Babrauskienį in Krasnagrūdų, pasigavo graita, kap traukyc, kur spaudzyc, ir gražos melodijos išaidzinėjo. Nemažai kap jauni graino. Iširo, kap jiej visi susižanijo. Iširo grajimas.
Maniškis sukūrė gražų šaimynukį. Užaugo dzvi anūkutės, gerai mokinos. Nu žinia, jau vienos pavardės Maksimavičų Rakelijoj neliks vė – ba ne vyrai, neišlaikis savo pavardės, alia darbščos, kap ir traktorais moka, ir mašinas valdo, nepasivytų jų kap kitur ir vaikiščai.
Aš kadais tai su broliu pasdalinau tėvo gaspadarkutį pusiau. Seniau mūs Rakelijos kaimi buvo 15 namų – gaspadorų. Dar liko cik šašiesa. Nemažai gaspadarkų likvidavos. O mūs kaimo buvo pravardzuojami, kad skyrc, kur kokias, ba daug tokių pacų pavardių ir net vardų buvo, pusė kaimo tai vien Maksimavičų buvo, alia va Jurgio Maksimavičų išajo. Kitų Maksimavičų Jurgis liko bernu. Jonas, Adomas – numirė… Pakutkų pora buvo, vieni yra, o kici parsidavė gaspadarkutį.
Mūs dziedulio žmona buvo iš Lietuvos, pavardi Gutauskaitė. Kap ciesė rubežų, tai dziedulio 40 hektarų žamės liko Lietuvoj. Tai ty pievom, zolagais buvo palikta – kolūkio gyvuliam ganiavos padarytos, kol neužaugo medzais… Alia jau ne Rakelija Lietuvos pusėj, o Akmeniai ty vadzinas. Buvo tokias Zastavo punktas, per katrį pralaisdzinėjo tų žamį apdzyrbc, alia kap užajo rusas – uždarė, užtvėrė tvoru su akscinuotais dratais. Mūs tėvas paskui ca dasipirkdzinėj. Tėvo žmona (mano mama) tai iš Žagarų Pacukoniūtė. Jos penkios sasarys mokinos ir liko Lietuvoj. Ba va dziedulis buvo Ameriki užsidzyrbis dolierų, ir sakyta, kad buvo dėl jų mokslo, padėj jom tynajus. Per rubežų perdavinėj jom valgio.
Kap šimtamargiai, tai sakyta, kad bagoci, alia kap atiaj pas juos bernas, tep nuviaj nieko nepešis… O aš jau mokinaus Aradnykuosa pora metų. O paskui užpuolė vaina ir beigiau mokycis. O po vainai nebuvo kap. Mūs daug vaikų, kap ir kitų, nepasmokinį liko. Paskui kursais Berznyko mokykloj vakarais iki septynių skyrų. Pasdarau ir teisį važinėc.
Va da paskvolysiu, kad po vainai ėjau Pirmos komunijos in Kucūnus, no mūs namų cik pusentro kilometro kelio. Dar po ciekos metų tas kelias apaugis nemažais medzais. Mano Komunija Kucūnuosa, ot, nepamenu, katrais tai galėjo būc metais. Paskui rusas užstatė rubežų.
Žinau, kad medzis buvo paruoštas budavocis. Alia mažu gerai, kad nespėjo pasbudavoc, ba va, žinau, Liaukevičų sudegino trobesius. Ir visų kitų, katrų trobesiai buvo tami ruoži – pasienio pusantro kilometro platumo zonoj. Paskui kap 1940 metais važavo iš ca žmonės in Lietuvų, tai nesakytau, kad labai kalbino išaic, o sakė: nori – aik, nenori – neik. Nor dzidelius gerumus žadėc tai žadėjo, alia kap mūs dziedulis Pacukonis buvo matis svieto, ba buvis Ameriki, tai nepatarė, sakė: „An ciekos vaikų… Ko ty važuoc? Būkit namie ir jau“. Alia motkutė nevierino, bijojos likc, tai nulėkė pastarc pas Maksimavičus (kur Vincas gyveno). Ir parajus sako, kad „šimtamargiai“ išvažuoja, jau keturiesa an vokiečo ūkio apsiliko, ir jiej jau pasruošį išvažuoc. Baino, kad ty dilių buvo pripjauta, tai malkai kūrino ir sukūrino. Vaina kap pasitraukė – sugrįžo jiej iš to gerumo. Mūs nevažavo. Ciej grįžį pasakoj ir baino. Kap katriej grįžo, kap katriej liko. Tadu užsirašė, kap kas norėj. Atrodė, gerumas jų ty lauks, alia visap buvo. Vokietys kap grįžo, viskų nusavino, nusavino net ir jų nusivežtus daiktus, kap katriej liko, kap stovi, tai vargo buvo per akis. Parvažavo ca kožnas an savo daikto, tai vėl ca užsėdį lenkai ilgai žmonių grįžusių neinsilaido.
O va kap dabar tai gerai ca mumiem, alia kap nesakyc – karvių auginimas, melžimas, sakytau, biedno darbas. Visųčės cik pilniavokis valandų, o da nėr ko pasisamdzyc…
Ankscau laikėm penimius, auginom, šucinom jiem bulves, runkelius. Tai ne dar, kad per pusmecį arba ankscau skerdza. Seniau meitėlis augo cielus metus, tai lašiniai atšalvėja – pirštus laižyk. O dar kas zo lašinukai – nei skonio, nei storumo… Seniau savo valgis, duona rūgyta ruginė ir žasų visur pulkai, ba jei dukterų buvo, tai kožnai po patalo raikėjo pasogai, paduškų storų pūkinių. Plėšo vakarais, tai verpia, audza.
Dar gyvenimas, o kedis – tai nepalygysi… Kap ir žiemų – daug darbų stuboj: plūksnų plėšyc, verpc, ausc raikėj. O vasarų pylna darbų laukuosa. Jei ir mažas vaikas, nežūro, ba raikia dzyrbc. Pažyndė ir guldo rikėn, o paci griebc rugių skubinas, rišc pėdukus.
Sako, dabar negerai. Ko gi norėc gerau? An sanystos pinigų duoda – rentos, atneša netgi in namus. Ko ca gerau norėc?..
Papasakojo Antanas Maksimavičius (g. 1935 m.) iš Rakelijos
Užrašė Eugenija Pakutkienė, punskas.pl