„Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Straipsnis, kuris „nepraėjo“

1965–1968 metais dirbau „Kultūros baruose“ atsakinguoju sekretoriumi, paskui muzikos, dar vėliau – kultūros skyriaus vedėju. To meto dienoraštį esu išleidęs knyga „Dienos, kai dienos buvo per maža“. Didelis mano rengtų ir redaguotų straipsnių žurnalui archyvas perduotas Šiaulių apskrities archyvui. Kai kurie rengti straipsniai taip ir liko nepaskelbti – dėl vienų ar kitų priežasčių būdavo sulaikomi arba, kaip mes sakydavome tada, „nepraeidavo“.

Vienas tokių yra Jono Trinkūno 1967 m. mano prašymu parašytas, bet vyriausiojo redaktoriaus sulaikytas straipsnis „Tarptautinė ir tautinė kultūra.“ Tada jau įsibėgėjo J. Trinkūno vadovaujamos „Ramuvos“ ekspedicijos, pats J. Trinkūnas gilinosi į lietuvių etnines vertybes, jų sąryšius su civilizacija, kurios konkrečiu įsikūnijimu jis laikė miesto kultūrą. Šios ir kitos problemos analizuojamos čia pirmą kartą skelbiamame J. Trinkūno straipsnyje.

Straipsnio tekstas visiškai netaisytas, paliekant visus jo konjunktūrinius pasažus ir to meto kalbos ypatumus. Tačiau ir toks tautinės problematikos „tarptautinis“ įprasminimas, nors kai kurias pastraipas aš buvau „išredagavęs“ J. Trinkūno poziciją švelnindamas, pasirodė netinkantis konjunktūrai. Čia skelbiame jį kaip „paribio tekstą“, kad šiandieninis skaitytojas turėtų supratimą apie ano meto viešajai minčiai leistinas bylojimo ribas.

Romualdas Ozolas, 2010 01 12

Kultūros sąvoka ženklina įvairialypį ir daugiasluoksnį žmonių visuomenės pasaulį ir jokie svarstymai šia tema nepajėgia įtilpti keliuose sakiniuose ar straipsnelyje. Bet atsižvelgdami į tai, kad šiandieniniam gyvenime yra svarbūs tautų  bendradarbiavimo, internacionalizmo ir patriotizmo klausimai, mėginame bendrais bruožais atskleisti šių klausimų turinį.

Kai kalbame apie internacionalizmą, pagrindu tarnauja pasaulinės kultūros sąvoka. Patriotizmas būtinai mąstomas kartu su ypatingumo, savitumo bruožais. Tai yra priešingi dalykai, bet dialektiškai vieningi.

Reikia skirti išorinį tautų kultūrų pažinimą nuo vidinio. Pirmasis yra dažniausias, nes lengviausiai pasiekiamas. Tai, kad yra vidiniai – esminiai – kultūros bruožai, pradėta suprasti neseniai.

Mokslas vis daugiau duoda įrodymų ir žmonijos istorinei vienybei, ir atskirų kultūrų savitumui.

Kultūros esmę ir santykį su kitais visuomenės reiškiniais išaiškina istorinis materializmas. Tačiau kultūrinio vyksmo konkrečios apraiškos ir atskirų kultūrų savitumai tik pradedami plačiau tirti.

Toks darbas priklauso nuo etnografijos, sociologijos, istorijos, archeologijos ir kitų mokslų augimo ir tarpusavio sąveikos.

Per paskutinį šimtmetį sukaupta daug duomenų apie pasaulio ir atskirų tautų kultūras. Pareikšta daugybė idėjų ir teorijų, nušviečiančių specifinius kultūros klausimus. Nežiūrint to, kad daugelis šių teorijų yra vienpusiškos ir ribotos, sukaupta faktinė medžiaga ir kūrybiški pastebėjimai yra naudingi pažangiam mokslui.

XIX a. mokslininkai pozityvistai manė, kad jie jau suprato visuomenės gyvenimo dės-nius. I. Kantas, H. Spenseris ir kiti teigė, kad žmonijos istorija yra tiesiaeigė visuomenės ir idėjų nuosekli evoliucija, kuri kartojasi kiekvienoje kultūroje panašiais pavidalais. Buvo manoma, kad europietiškos civilizacijos kelias yra pavyzdys visoms tautoms. Kitų tautų kultūra atitinka tam tikrą išsivystymo pakopą evoliucijos laiptuose.

Vėlesni tyrinėjimai parodė, kad evoliucijos teorijos trūkumai remiasi europocentrizmo idėja, kuri kilo dėl nepakankamo žinojimo, o kita vertus – dėl ideologinio ekspansyvistinio nusistatymo neeuropinių tautų atžvilgiu.

Pažinimo akiratis dabar labai išsiplėtė, bet europocentrizmas, pasireiškiantis buržuazinio pasaulio kolonizatoriškais siekiais, nesumažėjo.

Iki mūsų laikų vienokiais ar kitokiais pavidalais gyva grafo Ž. A. Gobino teorija apie rasių nelygybę ir apie europietiškos arijų rasės viešpatavimą. Jo nuomone, tautos kultūrą apsprendžia rasė. Pasaulio istorija tai arijų didybės ir žlugimo reginys. Smukimo priežastis – neariško kraujo įsimaišymas.

Vakaruose kaip ir anksčiau manoma, kad Europa skleidė ir skleidžia pasaulio tautoms kultūrą.

Tačiau europietiškos technikos bei mokslinio mąstymo įsisavinimas naujai besivystančiose šalyse daugiau reiškia modernėjimą, bet ne europietiškos kultūros įsisavinimą.

Europiečių pažintis su svetimais kraštais prasidėjo seniai. Tačiau tik praėjusį šimtmetį buvo pradėta suvokti kultūrų savitumas ir atskirumas. Pasirodė, kad tautos turi savo ypatingą istoriją, savo būdą.

XIX a. vidury iškilo kultūrinio istorinio reliatyvizmo idėjos. H. Zimelis ir V. Diltėjus aiškino, kad žmonijos istorija – tai nepakartojamų epochų kaita. Šitas mintis įspūdingai išreiškė O. Špengleris savo knygoje „Europos saulėlydis“. Jis teigė, jog kiekviena kultūra – tai atskiras pasaulis. Menas, tikėjimas, dora – kiekvienos kultūros savitumas. O. Špengleris pažymi, kad tautų kultūros ryškiai apibūdinamos kuriuo nors ypatingu bruožu.

Žymus anglų istorikas A. Toinbis suskaičiavo 21 civilizaciją, kurioms nėra vienodo vertinimo mato.

Taip nuo vulgarios sampratos apie žmonijos evoliuciją buvo pereita prie kultūrinio santykinumo bei daugialinijinės evoliucijos idėjų. Vienas iš žymesnių šios krypties atstovų pastaruoju metu – amerikietis M. Herstkovicas. Jo nuomone, kiekvienos tautos kultūrą sudaro daugelio bruožų sąranga, kuri yra nepalyginama su kitų tautų kultūrinėmis sąrangomis.

Gabus kultūrų tyrinėtojas buvo Leo Frobenius, surinkęs labai daug etnografinės, tautosakinės ir archeologinės medžiagos Afrikoje.

B. Malinovskis išsamiai aprašė Okeanijos, N. Gvinėjos ir Australijos genčių kultūras. Sukaupta medžiaga parodė, kad „laukinių tautų“ kultūra ne taip jau primityvi ir menka, kaip manyta prieš šimtmetį. L. Frobenius aiškino, jog kultūrų įvairumas priklauso nuo gamtinių geografinių sąlygų skirtingumo. Jis iškėlė taip vadinamos „gimtosios dirvos“ reikšmę.

B. Malinovskis skelbė visuomenės ir kultūros „funkcionalinę teoriją“. Jis teigė, kad visuomenė – tai sistema, kurioje kiekvienas elementas, paprotys ar kultūrinis reiškinys yra reikalingi ir atlieka savo funkciją.

Įvairios ekspedicijos parodė, kad net Ugnies žemės gyventojai, kuriuos taip niekino europiečiai keliautojai, turi labai sudėtingą tikėjimą, turtingą tautosaką, slaptas tikybines draugijas ir pan.

Įdomus yra kalbotyros įnašas į tautų kultūrų tyrinėjimą. Po to, kai buvo paneigtas įsitikinimas, jo visos kalbos turi panašią sąrangą ir joms tinka universalus lotynų kalbos gramatikos pavyzdys, prasidėjo savitų ir įvairių kalbų atradimai.

E. Sepiras, tyrinėdamas Amerikos indėnų kalbas, davė daug naujų idėjų bendrajai kalbotyrai. Jis rašė, kad „tam tikra prasme civilizacijos kultūrinių bruožų ir nuostatų tinklas atsispindi kalboje, kuri ir išreiškia tam tikrą civilizaciją“. Toliau šias mintis tęsė B. L. Uorfas. Jis teigė, kad kiekvienos kultūros esmingiausias bruožas yra kalba. Kalba ne tik išreiškia tautos kultūrą, bet ir apsprendžia ją. Net kalbos gramatinės formos turi įtakos tos kalbos atstovų pasaulėžiūrai.

Pakeliui su tokiais ir panašiais atradimais buvo pradėta abejoti bendros pasaulinės tarptautinės kultūros buvimu. Minėtas M. Herstkovicas manė, kad yra tik keletas žmogiškos kultūros „universalijų“ – tai dorovė, grožio pajautimas ir „kai kurie tiesos standartai“. Stambus vokiečių mokslininkas A. Veberis sakė, kad tiktai tikslieji, techniškieji ir gamtos mokslai yra vienodi visoms kultūroms ir vystosi nuosekliai pasauliniu mastu. Tačiau

„Kultūros siela“ – pasaulėjauta, tikėjimo meninis mąstymas – yra saviti ir nepakartojami kiekvienoje tautoje.

Kas gi yra tuomet tarptautinė kultūra? Matyti, kad ji reiškiasi kultūriniais tautų ryšiais, bendravimais kultūrinėse sąjungose, sintezėje ir tuo, kas iš esmės yra bendra visoms tau- toms. Šis klausimas susilaukė daugybės nuomonių ir ginčų.

Europos ir Amerikos mokslininkų tarpe tam tikro pritarimo susilaukė kultūrų sklidimo –„difuzijos“ teorija. Aiškinama, jog svarbus kultūrinis atradimas yra vienkartinis ypatingas reiškinys. Bendras kelioms tautoms jis tampa sklisdamas iš vienos kurios nors vietos.

Tik taip paaiškinami tautų kultūriniai bendrumai. Archeologijoje difuzionistai pateikė kultūrinių reiškinių sklidimo chronologinių įrodymų. Pvz., JAV archeologas R. Gringas sudarė tam tikro keramikos papuošimo sklidimo per pasaulio žemynus chronologinę lentelę. Anksčiausiai toks papuošimas datuojamas Artimuosiuose Rytuose rastoje keramikoje, jaunesni yra Pietryčių Azijos radiniai, o jauniausia yra Amerikos atitinkama keramika. Tai paaiškinama tuo, kad didesnis atstumas reikalauja ilgesnio sklidimo laiko.

Įžymus tarybinis mokslininkas Vavilovas taip pat aiškino žemdirbystės sklidimą iš tam tikrų Azijos vietų.

Švedų mokslininkas G. Ekholmas sukaupė daug Indijos religijos ir meno įtakos ikikolumbinės Amerikos kultūrai įrodymų.

Tačiau daugybė faktų rodė kultūrinių kontaktų galimybių ribotumus. Gobino rašė, jog civilizacija yra taip susijusi su rasinėmis savybėmis, kad jokia kita tauta – nei laukinė, nei apsišvietusi – negali perimti ir įsisavinti kitos rasės civilizacijos.

Šiuolaikinis vokiečių filosofas K. Jaspersas teigia, jog kiekviena tauta savo istorijoje pergyvena du laikotarpius. Pirmam būdingas reflektorinio mąstymo atsiradimas (tai patyrė Graikija, Indija, Kinija, Mažoji Azija), antram laikotarpiui – techninis perversmas (tik Europos tautos ir Japonija). Tauta, kuri bendravimo metu su kita tauta stovi pakopa aukščiau, nugali stovinčią žemiau. Todėl atsilikusios tautos arba pasmerktos išnykti, arba pavirsta žaliava techniškos civilizacijos tautoms.

Ir tikrai – pavyzdžių buvo nemaža. Okeanijos vietinių gyventojų skaičius XIX a. sumažėjo per pusę, o kai kuriose salose (Tasmanijoje) išmirė visi aborigenai. Apie tai rašė D. Pitas-Riversas knygoje „Kultūrų susidūrimas ir rasių kontaktai“. Anot jo, /…/ priežastis ta, kad europiečiai sugriovė vietines kultūras. Europiečiai suardė okeaniečių gyvenimo būdą, genties tradicijas, tikėjimą, pasaulėžiūrą.

Tokių pražūtingų kultūrinių kontaktų pavyzdžių pilna Europos pasaulinės ekspansijos istorijoje. Kolonijinius užkariavimus sekė vietinių kultūrų griovimas.

Tragiškiausias pavyzdys – Amerikos senųjų kultūrų sunaikinimas. Garsiųjų majų palikuonys mūsų dienomis gyvena pusiau laukinį gyvenimą.

Reliatyvistų ir kultūrų uždarumo teorijos pasirodė ne visai tvirtos. Nuo 30-tų metų Okeanijoje įvyko reikšmingas demografinis pakitimas – gyventojų skaičius pradėjo didėti. Tautų išsivadavimo judėjimas visame pasaulyje parodė, jog kultūrų teorijose daug ko trūksta.

Kultūriniai ryšiai žmonijos istorijos eigoje buvo daug įvairesni ir veiksmingesni. Įdomi šiuo atžvilgiu yra tarybinio istoriko L. S. Vasiljevo nuomonė. Kultūriniai ryšiai buvo daug veiksmingesni ir stipresni priešistoriniais laikais. Tuo metu kultūros buvo nesudėtingos, dar nebuvo įsišaknijusių tradicijų ir savitumų. Kultūriniai mainai buvo dažnesni ir paprastesni. Kylant keliose vietose atskiroms civilizacijoms, kultūrų augimas pasidarė savarankiškesnis ir savitesnis. Kultūriniuose ryšiuose atsirado atranka.

Tautinių kultūrų gyvensena priklauso nuo daugybės akstinų. Istorija žino daug sintetinių kultūrų, atsiradusių tokia vyksmo tvarka: kultūrų pažintis, prisiderinimas ir galutinis susivienijimas. Geras pavyzdys – Gandharos menas, gimęs iš graikų ir indų meno jungties. Panašiu keliu atsirado naujųjų Amerikos tautų kultūros.

Tačiau kultūros – nepastovios, neturi tvirtų tradicijų ir lengvai pasiduoda žlugdantiems išoriniams ir vidiniams veiksniams. Taip madingas Vakarų Europoje susidomėjimas egzotiškomis kultūromis, mėginimai sintezuoti įvairiausių laikų ir kraštų kultūrinius pavidalus paaiškinamas ne tiek akiračio platumu, kiek kultūrinio pajėgumo išsekimu.

Toks buvo kiniško stiliaus klestėjimas XVII–XVIII a. aristokratiškoje Europoje, japonų meno mėgdžiojimas XIX a. pabaigos Prancūzijoje ir t. t. Eklektiškos sintezės kultūros visada buvo negyvybingos ir trumpalaikės.

Pamokančios Prancūzijos politikos pasekmės jos Vakarų Afrikos kolonijose. Kolonijinė valdžia, norėdama ilgam išsaugoti savo įtaką minėtose kolonijose, iškilmingai pareiškė paversianti visus Juodosios Afrikos gyventojus prancūzais.

Civilizacijos skleidimo tikslu mokyklose buvo įvesta prancūziška mokymo sistema, nesiderinanti su vietinėmis tradicijomis. Kai kurie afrikiečiai gaudavo išsilavinimą Paryžiuje. Taip buvo išauklėtas plataus intelektualinio akiračio vietinių žmonių būrelis.

Tačiau tie žmonės prarado ryšį su gimta kultūrine dirva. Jie reikalavo greičiau atsikratyti senų tradicijų, siekdami visuotinio sueuropietinimo. Gyvenimas parodė tokių siekimų žalingumą. Būdinga tai, kad stipriausiai asimiliavimo politiką pasmerkė labiausiai asimiliuoti žmonės, supratę savo pozicijos klaidingumą. Kaip tik jie tapo nacionalinio išsivadavimo judėjimo vadais.

Asimiliacija buvo suprantama kaip visiškas vienos tautos supanašėjimas kultūriniu atžvilgiu su kita tauta. Dabar yra daugiau pagrindo nuomonei, kad visiška asimiliacija neįmanoma. Geras pavyzdys – šiuolaikinė afrikiečių kultūra.

Afrikiečiai, atvežti vergais į Ameriką, buvo stipriai asimiliuojami. Plantacijose gyvenę žmonės buvo atvežti iš skirtingiausių Afrikos vietų. Naujausi tyrimai parodė, kad, nežiūrint stiprios asimiliacijos, nežiūrint ilgalaikio gyvenimo svetimoje šalyje, jie iki šių dienų išlaikė daug ryškių Afrikos kultūros savybių.

Mūsų dienomis vis daugiau mokslininkų pripažįsta tarybinio mokslo teigimą, kad kultūrų ir rasių prieštaravimai šiandien tampa klasine problema. Daugelis kultūrinių kontaktų dažnai turi šeimininko ir vergo santykių atspalvį.

Tautų išsivadavimo kova reiškiasi ne tik kolonializmo ekonominės politinės priespaudos likvidavimu, bet ir siekimu kurti savitą kultūrą. Nauji Afrikos veikėjai sako, kad Afrikos švietimo sistema ir kultūra turi būti afrikietiška. Reikia atgaivinti Afrikos kultūrinį palikimą ir suteikti jam pagrindinę vietą švietime. Visa tai turi būti derinama su pasaulio kultūros pasiekimais.

Kaip jau anksčiau minėjome, yra įrodyta, kad tautų kultūros yra labai savitos. Tautų kultūrinių vertybių iškėlimo ir įsisavinimo klausimas nėra toks paprastas. Pažintis tik su atskirom tolimų kultūrų ištraukom dažnai pavirsta domėjimusi atsajais pavidalais. Toks yra dabar snobiškas žavėjimasis Afrikos menu.

Labai teisingai „Literatūroje ir mene“ A. Laurinčiukas rašė: „Ir iš tiesų, kad suprastum sustingusią kaukių grimasą, reikia pabūti natūraliose sąlygose, girdėti džiunglių ir savanų garsus, pajusti šokančių širdžių ir laužo alsavimą, patirti džiugios žinios arba nelaimės artėjimą.“

Negana to, reikėtų suvokti tą savitą kaukių kūrėjo tautos praeitį, jos papročius, pasaulėžiūrą ir siekimus. Tai padaryti nėra lengva. Peršasi mintis, kad kitų tautų kūrybos vaisius mes galime tik stebėti, grožėtis, mėginti juos suprasti ir saugotis nuo supaprastinto formalaus vertinimo. Kiekvieno žmogaus didžiausios kūrybinės galimybės yra jo tautos kultūros dirvoje. Kosmopolitinis „kultūrinis pliuralizmas“, taip madingas Vakaruose, skatina tik chaotišką eklektizmą, kuris sudaro patogią dirvą imperialistiniams siekiams ideologijos srityje.

Daug aktualių minčių galima rasti Argentinos KP CK nario E. P. Agosti knygoje „Nacija ir kultūra“. Jis rašo, kad argentiniečių kultūra stengiasi priimti vertingą kitų tautų patyrimą, išsaugodama savo tautinę formą, suteikiančią naujajai kultūrai paveldimumo charakterį. Imperializmas siekia panaikinti kiekvienos tautos kultūros savitą turinį, kad lengviau galėtų įpiršti savo tiesas, skelbiamas universaliomis.

E. P. Agosti sako, jog tautinio jausmo tiesa yra supratimas, kad mes esame kartu konkrečioje pasaulio vietoje. Mes esame nereikšmingi, jeigu norite, bet nepakartojami ir tikri – esame kažkuo, kas esti pasaulyje.

Kaip suderinti pasaulinę kultūrą su tautine, gerai nusako didžiojo indo M. Gandi žodžiai: „Aš noriu, kad visų kultūrų vėjai laisvai siaustų apie mano namus, bet aš nenoriu, kad kuris nors iš jų pargriautų mane“.

Tai, kad internacionalinė kultūra yra susijusi su tautine, rodo, kad didžiausio pasaulio kultūros klestėjimo laikais (XIX–XX a.) atkuto taip visų tautų kultūros, kilo iki tol neregėtas nacionalinio išsivadavimo judėjimas.

Šis straipsnis buvo skelbtas 12 istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.