Pievos, pušynėlis, mirgantys klevo lapai, pienės geltonis, danguje plaukiojantys slibinai… Viskas primena vaikystę… Gaila, kad joje ilgesniam laikui neužsibūni… tuoj ir suaugi, o širdyje lieka nuostabūs prisiminimai.
Kol dar už lango šilta ir gražu, kol dar ruduo nemindo praeivių ilgesinga gaida, pabūkime tuo nerūpestingu vėjeliu ir pažvelkime į Onutės Priclekienės iš Vidugirių nerašytą prisiminimų knygą.
Iš kur tas šiltas žvilgsnis pasauliui?
Kas jį žmogui dovanoja?
Neskaityta poezija – ir tokia, matyt, yra… Pasibeldžia vaikystės matytuose vaizduose, nugirstuose pasišnekėjimuose…
Iš kur ta meilė Tėvynei, kurios negalėjai nei paliesti, nei parodyti pirštu?.. Yra įgimti jausmai, kurių kažkas vieniems padovanojo daugiau, o kitiems mažiau…
js, punskas.pl
