Vaitakiemin mano tėviškė – gimtinė. Tynajus mano brolis su savo šaimynu. Susiskambinam arba užvažuoja. Man rūpi, kap jiem ainasi. Poteravau, kad palytų, kad užaugtų, alia kap nebuvo lietaus vasarų, tep nebuvo. O va spalio vidurin po šalnų insilijo. Seniau sakydavo: „Kap pašalo, tai po to palis“. Nu ir tep dabar insilijo. Ir jau kap raikianc inlijo indzūvusių žamį. Nu žolai ir žieminiam javu tai gerai, cik jau per vėlu, ba tuoj šals kap raikianc, ba ir ne už kalnų žiema. Jau kap Visi švenci arcinas, tai tuoj ir žiema… Nu alia sakė, kad gerai ir šitas lietus, ba da arimam padės ir ganiavai, ba gyvuliai da vis ciek ganosi.
Man tepgi gerai, kap kici dzaugiasi. Kap kiciem ainasi, tai ir pacai smagiau. Nor sveikatos nuo mažumės nebuvau kokios, alia laikausi šap tep. Susimainiau su pažįstamu kambarais, ba turėjau in kelintų aukštų, o kojos vis prascau nešė. Dabar gyvenu žamai – parteris ar pyrmas aukštas, kap ca pasakyc.
Laukiu vis „Aušros“ ir „Suvalkiečo“. Man brolis vis prenumeravo. Myliu skaicyc ir visadu mylėjau, cik va bijausi, kad akių šviesos nepateroc. Ainu tankiai, beveik kas mėnasis, pas akių daktarį. Iš ca man pas jį arci. Tai sakė, kad jei nenoru apakc, turėtau operuocis po akiai. Alia po operacijos raikia ilgai pagulėc, tai kad susieškotau, kas mani padabos. Radau giminaitį, moteriškį, katry mani prižūrėtų. Ir užrašė in ailių. Lauksiu beveik metus… Tep misnu, iš kur ca tas apakimas, mažu ir nuo mamos, ba sanatvėj neprimatė, o nugyveno 87 metus. Tėvas mirė ankscau už mamų – kap turėjo 84 metus. Spalio paskucinįdzien tėvas numirė, o gimis buvo cik dzienu ankscau, tai tep kad nugyveno lygiai 84 metus. Nu močutės tai nepamenu, ba numirė, kap manį da an svieto nebuvo. O dziedulis mirė, kap turėjau 5 metukus. Da prismenu jo delnų lyg šandė – kap paima mani už rankutės ir vedas in Liaskus ar tai in Punsko bažnytėlį. Nor mama tai vis bardavos. O po to čėso, kap paliko mani an pečo stuboj dzieduliu daboc ir kap nukritau – nepavelino dzieduliu manį daugiau niekur vescis. O tadu nabagas mažu irgi neprimatė ir nepamatė ar nespėjo. O aš, kap ir kožnas vaikas, žinia – argi pasėdės vietoj? Juda kruta ir savo padaro… Ty tadu kap nupuoliau nuo to pečo, tai ir likau šleiva kraiva an viso gyvenimo. Nu žinia, kap seniau toki aukšci, dzideli kokliniai pečai visur stubose, kukniose, stovėjo, kad visa šaimyna susėda ir šyldosi. Tadu buvau maža, alia pamenu, kad man kojukį tep sopėjo. Kap paaugau, tai da vis skaudėjo. Ir tep suaugo. Seniau kas ty paisė tų daktarų? Macyc, isinarinau kaulų, suaugo sąnarai, ir tep liko.
Radau langvų usiėmimų. Kas ty siuvimo mašina sukc, cik baika, o da jaunam… Paskauda tų man kojų ir vėl pereina. „Šokėja tai prasta būsi, alia siuvėja mažu gera būtai“, – sakė ne sykį man mama. Nu misnu: kap bus – tep, alia turu kap gyvenc. Ty kas užrodė gerų kraučkų Punski. Ji neprigirdėjo, alia sutarėm. Tai va, siuvimo pasmokinau pas Sainauskiūtį Punski. Mažu būtau ir siuvus ilgiau, cik kad tos kraučkos pasidarė nereikalingos, ba visko gatavo acirado krautuvėsa. Na ca iš ko išgirdau, kad Sainuosa, buvusioj žydų mokykloj, „papuciarnia“ veikia ir priima kraučkas, tai nieko nelaukus nuvažuoju autobusu. Priėmė iš sykio. Pavažinėjau, o paskui radau kur gyvenc, ba Racienė tokia irgi ty siuvė, tai ir priėmė pagyvenc. A ty daug lietuvių dzyrbo ir lenkių.
Kap gyvenau an kambaro pas Račus ir dzyrbau ca, papucų siuvykloj (kur žydų mokykloj buvo adaryta cechas), tai cik tadu parūpo pasigydzyc. Nu alia jau per vėlu atstacyc vaikystėj išnarytų kaulų. Alia mėginau aic kad kiek nor pagydzyt, kad nor neskaudėtų… Visi baisiai kvolino jų. Aš mylėjau jų labai. Ir dzaugėsi visi, kol Sainuosa gyveno ir dzyrbo gera kiba ortopedė ar chirurgė daktarė Gražina Žardeckienė (Baliūnaitė). Tai man prirašė daug rehabilitacijos. Ir nabagutė gelbėjo, kap galėjo. Alia sakė, kad per vėlu, ba jau suaugo ty savo valiu. Ir nepataisis, cik mažu kiek pageris, vaikščoc kad galėtau ir sopulio nejaustau.
Kap uždarė tų įmonį, tep likau, tep sakanc, an gatvės. Tai gerai, kad atleidimų patarė imc iš daktaro. Tai šita daktarė ciek man padėjo daug. Ir grupį patarė pasidaryc invalidumo, tai ir dabar gaunu prie rentos priedo po pusantro šimto zlotų kas mėnasį.
Nu su lazduki jau nesiskiru. Seniau tai tep ėjau in turgelį. Ty tai vienų, tai kitų pažįstamų suscinki, susmeci žodzu, tai ir man linksmiau gyvenc būna visų nedėlių iki kito utarnyko. O dabar jau per toli aic. Nesakau, kad sunku vaikščoc. Myliu aic paci savo kojom. Nuveinu da in krautuvį. Dzaugiuos, kap aplanko giminės, kap kas užaina pas mani, va kap pasilabina gatvėj, ba cik in krautuvį arba pas daktarį ainu. O jau kap nepajiegiu, paskambinu, tai taksy paima ir nuveža, ir parveža. Da tokia bėda, tai ne bėda, kad cik sveikata laistų.
Tep kiba man, kap ir kožnam, kad ir vienam, tai vis rūpi kici. Va da kitų brolį turėjau. Ir tep kasmet, kap cik ruduoj arcinas, mirusių šventė – Visi švenci, tep man ir širdzin vera, kap tas nabagas brolis tep toli vienas liko… Nu kap nesakyc vienas? O tep dzaugės, kad nereikės in lenkų karuomenį, ba išvažuoja daug jaunimo in kasyklas uždarbiauc, tai ir jisai tynajus važuos. Ir kap išvažavo, tep ir liko. Ne sykį kalbinau: „Parvažuok nor arcau namų“. Alia vis an biskio parlakia ir vėl lakia. Sako: „Da spėsiu“. Buvo vienas kap ir aš, cik ty tarp svecimų. Mirė jaunas ir ty, an Slionsko, pakavoj. O kode mes jo nor po smercies neparsivežėm, tai nežinau… Man tep šyrdzį sopa, kad mes jį palikom. Kas tynajus nuvažuos, kas jam žvakutį an kapo kadu užiebs? Niekas…
Pasakojo Ona Pečiulytė (73 m.). Užrašė G. Pakutkienė, punskas.pl