MT 6, 24–34 „NIEKAS NEGALI TARNAUTI DVIEM ŠEIMININKAMS: ARBA JIS VIENO NEKĘS, O KITĄ MYLĖS, ARBA PRIE VIENO BUS PRISIRIŠĘS, O KITĄ NIEKU VERS“.
„Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.
Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?
O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per sprindį prailginti sau gyvenimą?
Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu? Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet aš sakau jums: nė pats Saliamonas visoje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?
Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’, arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų labai vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta.
Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savų vargų“.
Kiti skaitiniai: 2 Kor 12, 1-10
Evangelijos skaitinį komentuoja Christoph Cardinal Schönborn
Niekas taip nesirūpina
Argi Jėzus nedaro lygiai to pačio, kuo Karlas Marksas apkaltina religiją: tai – žmonių opiatas, t. y. anestetikas ir svaigalas, kuris turėtų padėti užmiršti šio gyvenimo vargus ir suteikti geresnio gyvenimo viltį kitame pasaulyje? Ar tokie žodžiai žmonėms greičiau netrukdo paimti likimą į savo rankas ir kurti šviesesnę ateitį? Argi po karo įvykęs atstatymas būtų buvęs toks sėkmingas, jeigu būtų laikomasi šių Jėzaus žodžių? “Nesirūpinkite rytdiena”, – argi tai neskamba daugiau ciniškai, negu naudingai, ypač turint omenyje, kad tuo metu Galilėjoje, ant Palaiminimų kalno, dauguma Jėzaus klausytojų buvo visiški vargšai.
Tačiau neabejotinai turėtume numanyti, kad per tuos metus, būdamas dailide Nazarete, Jėzus galvojo apie rytojų. Kaip ir kiekvienoje dirbtuvėje jis turėjo apsirūpinti darbo medžiagomis, įsigyti įrankius, o susidėvėjusius pakeisti, turbūt taip pat reikėjo apskaičiuoti būsimas išlaidas, o po to laikytis šių apskaičiavimų. Visa tai reikalauja pasirengimo, įžvalgos, numatymo ir atidumo. Jis negalėjo to daryti kaip “padangių sparnuočiai” ar kaip “lauko lelijos”, kurioms viso to nereikia. Tuomet argi Jėzaus gyvenimas skyrėsi nuo jo mokymo?
Manau, kad Jėzui čia rūpi kas kita. Jis neprieštarauja planavimui ar galvojimui apie ateitį. Jis tikrai nenori, kad mes nustotume sėti ir pjauti ir kad gyventume tik šia diena. Jėzus mums nerodo tokio pavyzdžio. Jo šešis kartus pakartotas kvietimas, – “nesirūpinkite!” – kalba ne apie darbštų pasiruošimą ateičiai, bet apie nerimo pripildytą rūpestį. Jis nori, kad mes dirbtume savo darbą, išlaisvinti iš bet kokios baimės ir pilni pasitikėjimo. Štai kodėl jis mums duoda labai konkrečius nurodymus. Dievas rūpinasi gamta, todėl su dar didesne globa jis pasirūpins mumis, savo vaikais.
Šiuolaikinių mokslinių metodų ir visuomenės informavimo priemonių dėka pasaulio sukūrimo slėpinį šiandien galime suprasti kur kas geriau. Kaip nuostabiai ir nuodugniai visa yra sutvarkyta augalų ir gyvūnų pasaulyje! Kas galėjo išrasti ar sugalvoti tokius dalykus? Visu tuo galime tik stebėtis. Todėl argi Dievas lygiai ir dar daugiau nepasirūpins mumis?
Bet iš kur mumyse atsiranda pasitikėjimo Dievu stygius? Kodėl taip dažnai mūsų rūpesčiai būna pilni nerimo, o tikėjimas toks mažas? Todėl, kad nepakankamai aiškiai pasirinkome: galbūt norime tarnauti Dievui, bet negalime atsisakyti tarnauti ir Mamonai. Norime pasitikėti Dievu, bet ne visiškai. Mūsų nerimas kyla iš šio širdies pasidalijimo. Ką atneš rytojus? Kaip visa išsispręs? Ar turėsime ką valgyti? Kiek žmonių Afrikoje šito klausia savęs kiekvieną dieną? Ir kiek žmonių mūsų šalyse turi savęs paklausti, ar pajėgs sumokėti ateinančio mėnesio mokesčius? Kaip pasitikėjimas Dievu padeda mums, siekiant šio tikslo? Visų pirma galvoju apie du aspektus: tas, kuris pasitiki Dievu, perdėtai nepasitikės pinigais, bet geriau eis kuklumo ir saikingumo keliu. Mamona yra nepasotinamas ponas. Kas jam tarnauja, niekada nepasisotina ir įklimpsta į nerimo liūną. O kas pasitiki Dievu, pasitenkins būtiniausiais dalykais ir taip suras ramybę.
Dar daugiau: tas, kas siekia tarnauti Dievui, ne kartą patirs, kaip artimai ir dėmesingai jis stovi šalia mūsų netgi mažiausiuose dalykuose ir duoda mums žinią, kad jis yra mūsų Tėvas, kuris kaip niekas kitas rūpinasi mumis.
Pagal Christoph Cardinal Schönborn „My Jesus“
Vertė Augustė Kelly
Bernardinai.lt