Norėjome atkreipti dėmesį į Jūsų problemas

Grupelė jaunų žmonių kovo 17 d. surengė piketą prie Lenkijos ambasados Vilniuje, siekdama atkreipti dėmesį į Lenkijos lietuvių problemas. Ambasados darbuotojai atsisakė priimti raštą ir nepanoro bendrauti nei lietuviškai, nei angliškai, tik lenkiškai, tad teko raštą palikti įkištą į duris.

„Aušra“: Kas paskatino domėtis Lenkijos lietuvių reikalais?

Linas Kojala: Priklausome aktyvių studentų grupėms, nors šiame mitinge nebuvome vienijami konkrečios organizacijos. Matome ir girdime nuolatinius lenkų tautinės mažumos skundus Lietuvoje, tad savaime kyla klausimas, kokia mūsų tautiečių situacija svetur. Faktai, kuriuos sužinojome, paskatino bent pamėginti atkreipti dėmesį į kai kurias problemas, kadangi jos yra nustumtos į šalį ir palyginti retai iškyla viešojoje erdvėje. Be to, pats asmeniškai pažįstu Punske gyvenusį žmogų, tad kai kuriuos dalykus girdžiu iš pirmųjų lūpų.

Turėjote paruošę Lenkijos ambasadai raštą. Kas jame buvo išdėstyta? Kokia buvo Lenkijos ambasados reakcija?

Prašėme atsižvelgti į elementarias problemas, kurios kamuoja lietuviškai mokytis norinčius tautiečius Lenkijoje: mokyklų skaičius mažėja, girdime apie vadovėlių stygių, nepakankamą finansavimą. Žinoma, gestas buvo simbolinis, tačiau ambasados darbuotojai rašto nepriėmė.

Spėjame, kad mus sutiko ne diplomatas, o pagalbinio personalo darbuotojas, nepanoręs pabendrauti lietuviškai ar angliškai, tik lenkiškai. Teliko palikti kreipimąsi, įkištą į duris.

Ar Lietuva adekvačiai, pagal poreikius ir esamą padėtį, skiria dėmesį etninių žemių, taigi ir Lenkijos, lietuvių reikalams?

Sunku pasakyti. Viena vertus, žinau, kad svetur gyvenantys lietuviai jaučiasi kiek primiršti. Kita vertus, sudėtinga šalies finansinė situacija neleidžia tenkinti daugelio poreikių bei įgyvendinti idėjų.

Mano nuomone, tai svarbūs argumentai, bet ne visuomet viską galime suvesti į pinigus: yra būdų dėmesį pademonstruoti kitokiomis priemonėmis, o to galbūt pristinga.

Jūsų piketas vyko tą dieną, kai Vilniaus gatvėmis žygiavo baltai raudona LLRA suorganizuota protesto prieš Lietuvos švietimo įstatymą eisena. Šią akciją, kaip ir kitas protesto formas, kurių imasi LLRA, palaiko Lenkijos valdžia. Kaip vertini Lenkijos politiką Lietuvos ir Lietuvos lenkų atžvilgiu?

Politika demokratijoje turi būti pagrįsta dialogu ir konsensuso paieška. Deja, susidaro įspūdis, kad šios demonstracijos rengėjai ne remiasi argumentais, o siekia krautis politinį kapitalą. Liūdniausia, jog faktai apie Švietimo įstatymo suderinamumą su visos Europos Sąjungos, taip pat pačios Lenkijos, vykdoma švietimo politika, įspūdingas lenkiškų mokyklų skaičius Lietuvoje ir galimybė gauti išsilavinimą nuo darželio iki aukštojo mokslo lenkų kalba jų absoliučiai nepaveikia. Konfliktas daugeliu atvejų yra kurstomas dirbtinai, nes yra kai kam politiškai naudingas.

Vienos partijos politikai specialiai klaidina Lietuvos lenkus, įvairiais būdais bando juos paveikti ir tikrai neatstovauja pagrindiniam rinkėjų interesui – gerovės kūrimui. Tuo tarpu paprasti skirtingų tautybių piliečiai atvirai sako nejaučiantys vieni kitiems priešiškumo, tad bėdos prasideda politiniu lygmeniu. Lenkijos valdžia taip pat ne visuomet suvaldo aistras, priešingai – jas tik dar labiau kursto. Kai kurie Lenkijos politikų pasisakymai neleidžia suabejoti, kad tai vėlgi yra politinių interesų rezultatas.

Vienas Lietuvos politologas, kalbėdamas apie galimas koalicijas po Lietuvos Seimo rinkimų, išreiškė nuomonę, kad LLRA yra geidžiama koalicijos partnerė, nes nori tik, politologo žodžiais, „nereikšmingų“ ministerijų, t. y. Švietimo. Ar švietimas, kultūra valstybei ir tautai yra mažiau reikšmingi nei ūkio ar finansų reikalai?

Reikia turėti omenyje, kad artėja Seimo rinkimai, kuriuose naivu tikėtis kurios nors partijos triuškinančios pergalės. Tai reikš sudėtingus valdančiosios koalicijos formavimo procesus, o juose svarbų vaidmenį atliks ne tik didieji žaidėjai, bet ir mažesnės partijos. LLRA šiuo metu turi kelis atstovus Seime, išrenkamus vienmandatėse apygardose, tačiau susivienijusi su rusų partijomis šiais metais turi vilčių peržengti ir 5% barjerą. Tokiu atveju parlamente šios partijos atstovų galėtų būti 5, 6, 7 ar net dar daugiau. Toks skaičius leistų turėti milžinišką įtaką formuojant koaliciją ir susitarimo atveju – jai dirbant. Žinoma, ne už dyką – bus galima reikalauti ministrų portfelių bei palankių sprendimų, antraip grasinant palikti koaliciją.

Galime neabejoti, kad LLRA siektų gauti būtent Jūsų paminėtas ministerijas, ypač Švietimo. Ar jas galima laikyti nesvarbiomis? Tai, be abejo, būtų klaida. Dabartinė valdančioji koalicija, kurios dėka priimtas minėtasis Švietimo įstatymas, Švietimo ministerijos atiduoti LLRA tikrai nenorėtų, nes tokiu žingsniu paaukotų šio Seimo ketverių metų įdirbį. Visgi kitų partijų pozicija veikiausiai skirtųsi, tad galima manyti, jog jos pačios prioritetus teiktų Finansų, Energetikos, Vidaus reikalų ministerijoms. Labai tikėtina, kad valdžios dalybų įkarštyje jos nemąstytų toliaregiškai bei ryžtųsi paaukoti švietimą ar kultūrą, nes laikytų šias sferas mažiau reikšmingomis. Visgi nuspėti rinkimų rezultatus ir būsimųjų koalicijų formavimąsi dabartinėje politinėje aplinkoje yra sudėtinga, tad teks laukti rudens.

Lietuvoje dažnai nusiskundžiama, kad jaunimas nėra patriotai, kad nesidomi valstybės reikalais. Bet ar tai tik jaunimo kaltė?

Žinoma, kad kaltas ne tik jaunimas. Pats su bendraminčiais ilgai ieškojau būdų saviraiškai, tačiau tam terpių nėra daug – be politinių partijų, jauniems žmonėms skirtų visuomeninių, politinių susivienijimų stinga. O pačios partijos vyresniųjų klasių moksleiviams ar pirmųjų kursų studentams nėra patrauklios, nes tampi angažuotas, be to, tenka priimti svarbų sprendimą dėl įstojimo neretai dar neturint susiformavusių tvirtų pažiūrų.

Visgi situacija pastaraisiais metais tikrai gerėja. Po truputį daugėja organizacijų, klubų, draugijų, kurios skatina išsakyti savo nuomonę, domėtis politiniais procesais, sekti aktualijas.

Su kolegomis įkūrėme „Dešiniąją mintį“, aktyviai veikia „Pro Patria“, buriasi ir kiti susivienijimai. Žinoma, problemos gilesnės, susijusios su švietimu, pilietiškumo pamokų nuvertinimu. Be to, patys viešojoje ir asmeninėse erdvėse dažnai nepagrįstai menkiname Lietuvą ir aukštiname kitas valstybes. Tačiau viliuosi, kad įdėjus pastangų matysime vaisius jau netolimoje ateityje.

Kalbėjosi Živilė MAKAUSKIENĖ, „Aušra“ 2012/07

LINAS KOJALA yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto III kurso studentas, intelektualinio judėjimo „Dešinioji mintis“ narys.