Žodžiai keičiasi. Į kalbą siurbiamos svetimybės, vartojami neteiktini žodžiai. Savotiška kalbos košė kasdienybėje, atrodo, skamba normaliai. Lyg ir dingsta diskomfortas. Tačiau išėjus į viešąją erdvę atsiranda kalbėjimo baimė. Kodėl? Gal bijome nusišnekėti, nesugebėti atsirinkti tinkamų bendrinės lietuvių kalbos žodžių? Chaosas. Barjeras. Stop.
Šimtus kartų šnekėta ir rašyta, kad savo kalbą teršiame neteiktinais (nevartotinais/nenorminiais) žodžiais. Tai, pavyzdžiui, svetimybės, tarmybės, žargonybės. Neretai pasakome: Kuomet jis atėjo… Mano mėgiamiausias sūris… Mokykla įtakoja… O reikėtų sakyti: Kai jis atėjo… Mano mėgstamiausias sūris… Mokykla daro įtaką/turi įtaką/veikia/formuoja… ir t. t., ir pan. Žinoma, nei vienas iš mūsų nėra kalbos specialistas, tačiau kartais verta pasidomėti, kas vyksta lietuvių kalboje. Daugiausia dėmesio turėtų kreipti lietuvių kalbos mokytojai, kurie yra (?) taisyklingos kalbos vartojimo pavyzdžiai. Jie turėtų sekti besikeičiančių lietuvių kalbos vartojimo taisyklių išklotinę. Nes kas daugiau gali būti atsakingas? Aukštųjų mokyklų atstovai? Taip, be abejo, tačiau pirmenybė skiriama mokytojams. Pastebėta, kad neretai iš jų tyčiojamasi, kai bando taisyti mūsų kalbą. Turbūt neįmanoma to išvengti. Tas pats laukia ir žurnalistų, ir redaktorių, ir visų tų, kurie rašo/kalba apie taisyklingos kalbos vartojimą. Deja.
Kalba daug pasakome. Kalbos vartojimas – taip, kaip apranga. Ir jūs nevalytais batais, nesiprausę ir susivėlę neinate į operos ar baleto teatrą. <…> Taip ir kalba: jei jūs kalbate viešai, jūs turite sušukuoti ir nuvalyti savo kalbą, – sako Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė. Tam reikia laiko, noro ir daug pastangų. Bet pirmiausia reikia patiems suvokti, kad vaikštome nevalytais batais.
Sunku susigaudyti, kaip kalbėti ir kokių žodžių nevartoti. Tai šių laikų problema. Jau nestebina Lietuvoje kylančių protestų prieš lietuvių kalbos normintojus bangos. Tas pats vyksta interneto erdvėje. Stebinančiai įdomu, kad panašios nuomonės būna ir patys universitetų dėstytojai, kalbininkai. Štai, pavyzdžiui, mūsų tėvai ir seneliai visą gyvenimą vartojo žodį anūkas, tačiau visai neseniai, 2013 metais, viešai paskelbta, kad tai pagaliau vartotinas žodis. Prieš tai reikėjo sakyti vaikaitis. Kuo žodis anūkas buvo blogas? Nes tai skolinys iš slavų kalbos. Dabar tai lygiaverčiai žodžiai. Ech. Pasimetėme.
Kabinėtis daug paprasčiau? Taip, bet tik tiems, kurie tikrai žino, kuriuos žodžius tinkamai atsirinkti ir drąsiai juos vartoti. Visi darome klaidų, bet kartais mūsų žodynas gerokai atsilieka arba visai „netyčia“ užkrečiame jį nelietuviškais žodžiais. Tai tiek. Skaityti. Domėtis.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl