Nors šią žiemą jau ir snigo, ir šalo, bet teigiama temperatūra (nulis ar keli laipsniai virš nulio) vis tirpdė ir sniegą, ir ant tvenkinių beužsitraukiantį ledą. „Besniegės Kalėdos nėra jokia išimtis, nes tokių, visai neatitinkančių tradicinių žiemų supratimo, vaizdų pastaraisiais dešimtmečiais būta daug, – teigė A. Pranaitis. – Prieš ketvirtį amžiaus pasitaikė net kelios labai šiltos žiemos, kai žiemą oro temperatūra viršydavo 10 laipsnių šilumos, o 1989–1990 metų žiemą greta Žuvinto tyvuliuojanti Dusia, didžiausias Dzūkijos ežeras, net neužšalo.“ Džiugina sausio oras, nes mažiau kūrenti reikia ir keliai neslidūs. Bet ką tai gali reikšti? Žmonės spėja, kad pavasaris bus vėlyvas, jei žiema toliau bus be sniego ir šalčio. Iš rudens gražiai sužaliavo žiemkenčiai ir gerai įsišaknijo, nes ilgas ruduo buvo, net antrąkart kai kur pražydo vyšnios ar obelys, gėlės darželiuose. Tačiau ūkininkai baiminasi, kad jei nenukris sniegas ir stipriai pašals, tai be sniego dangos žieminiai pasėliai iššalsią. Taip pat vaismedžiams gresia pavojus, nes šakos jau su pumpurais, lyg jaustų pavasarį. Jei ateis šalčiai – nebus vaisių, nes nušals pasiruošę pavasariui pumpurai. Nors iki pavasario dar nemažai laiko, dauguma žmonių spėja, kad dėl besniegių Kalėdų ir Naujųjų metų jis vėluos, sniegas visgi nukris vėliau ir žiema tęsis pavasario mėnesiais.
Vyresni žmonės prisimena gilias žiemas, kai reikdavo atkasinėti kelius, nes stipriai užpustydavo, ir šaltis buvo nemenkas. „Kai 1954 m. gruodžio 30 d. mūsų tėvuką Kazimierą Dapkevičių laidojo, buvo baisus šaltis“, – prisimena jo dukra Petronė Dapkevičiūtė.
Tokie nukrypimai rodo, kad kažkas trikdo natūralų gamtos ritmą. Tačiau klimato išdaigų būta ir senovėje.
Lietuvos teritorijoje labai permainingų orų būta XIV ir XV šimtmečiais. Kryžiuočių kronikoje rašoma: 1323 metų žiemą spustelėjo toks stiprus šaltis, kad teko grįžti iš karo žygio į Lietuvą pusiaukelės, o „vaismedžiai Livonijoje ir Prūsijoje arba išdžiūvo, arba taip nukeipo, kad ilgus metus negalėjo vesti vaisių“. 1328-aisiais Kristmėmelio pilies apylinkėse (t. y. Klaipėdoje) net žemė drebėjusi; ir „taip siaubingai, kad grėsė pavojus, jog gali sugriūti aukštesni pastatai“.
1440 m. Lenkijos kronikoje buvo rašoma: „Šiais metais Lenkijoje, Lietuvoje ir kaimyninėse žemėse žiema buvo baisi ir labai ilga“. 1460 m. net Baltijos jūra užšalo ir iš Danijos į Švediją buvo galima pėsčiomis nueiti. Užtat 1493-iųjų sausį ir vasarį buvo taip šilta, kad prasikalė žolė, sodai ėmė žydėti, parskridę paukščiai lizdus susuko. Tačiau kovo šalčiai viską pražudę.
Žemės klimato pokyčių priežastys įvairios ir sudėtingos. Juos sukelia tiek Žemės gelmėse vykstantys procesai, tiek mūsų planetos priklausomybė nuo Saulės. Yra ilgaperiodžių reiškinių, sukaustančių Žemę ledynų šarvais tūkstantmečiams arba sukeliančių šilumos bangas, užliejančias žemynus pasauliniais tvanais. Ciklonų ir anticiklonų kaitą gali paskatinti Saulėje vykstančios branduolinės reakcijos. Saulės aktyvumas kinta periodiškai, sustiprėdamas kas vienuolika metų ir pasireikšdamas tamsių dėmių bei baltų žybsnių gausa Saulės paviršiuje – fotosferoje.
Neramios Saulės metais Žemėje siaučia magnetinės audros, trikdančios radijo ryšį ir šokdinančios kompasų rodykles, įspūdingai sušvinta Šiaurės pašvaistės. Pastebėta, kad kai kurios ligos paūmėja kas vienuolika metų.
Vyresni žmonės sako, kad ateinančių metų visų mėnesių orus sužinosi stebėdamas orą nuo gruodžio 13-osios, šv. Liucijos dienos. Kasmet tas dienas paskiriems mėnesiams pasižymi Kastulė Žukauskienė. Sako, kad pasiteisina. Minėta diena vadinama Šviesos diena, nes nuo jos iki Kalėdų vakarais saulė leidžiasi vis tuo pat metu. Dvylika dienų – skirtumas tarp senojo ir naujojo kalendorių. Tikėta: kokia gruodžio tryliktoji, toks bus ateinančių metų sausis, keturioliktoji atitiks vasarį, penkioliktoji – kovą ir t. t. Svarbu įsidėmėti, kiek kurią dieną šviečia saulė, ar yra šalta, ar giedra, ar darganota. Burdavo dar ir taip: ties slenksčiu paberdavo dvylika druskos žiupsnelių; po kurio laiko žiūrėdavo – kuris labiau sudrėks, tas mėnuo ir bus lietingiausias. Ponia Kastulė mena vien gilias ir šaltas žiemas. Ji sako: kai šaltis, tai ir bakterijas sunaikina, žmonės ne tiek daug serga gripu, medžių žiedų pavasarį nepuola kenkėjai. Ji pati geriau jaučiasi, kai pašalę ir sniego yra.
Šventosios Kūčių vakarienės vakaras sureikšmintas spėjimais. Sakoma: jei žvaigždėtas dangus, vištos bus dėslios, jei apsiniaukę – karvės pieningos, sninga – gerai augs grybai. Pusiaužiemį, sausio 25-osios rytą, galima nustatyti, ar sniegas jau greit prasmegs. Jei miške barsuko pripėduota – pavasaris bus vėlyvas. Gruodžio šiluma vėlyvą pavasarį žada, gruodžio šaltis – karštą su perkūnijomis vasarą. Šaltas, sausas gruodis – šaltas pavasaris. Šaltas rūkas, šalnos gruodį ar Kūčių dieną sniegas didelį vaisių, medaus derlių atneša. Šerkšnas, giedra Kalėdų dieną derlingus, gražius metus, vėjas, lietus – vargą atneša. Per Kalėdas šalta – per Velykas balta. Jei gruodžio mėnesį naktys giedros ir aiškus Paukščių Takas, derlius bus geras. Koks gruodis, tokia ir žiema. Jei gruodis sausas, nešlapias bus ir pavasaris. Jei naujametinė naktis be sniego ir šilta, lauk vėlyvo pavasario.
Rudenio orus spėdavo pagal Baltraus dieną (rugpjūčio 24 d.), kai gandrai ruošiasi išskristi. Jei saulėta, bus sausas ruduo. Mykolines (rugsėjo 29 d.) dar vadindavo Vėjų diena, nes vyraujanti tą rytmetį vėjo kryptis atskleidžia būsimos žiemos charakterį. Jei pučia vakaris, žiema bus permaininga, su atlydžiais, jei pietys – šilta, jei iš rytų – žvarbi, o iš šiaurės – snieginga. Giedra per Mykolines žada nemažus šalčius.
Šv. Martyno dienos (lapkričio 11 d.) orai paprastai būna priešingi Kalėdų orams. Todėl sakoma: jei per Martyną žąsis ant ledo, per Kalėdas – ant vandens, ir atvirkščiai.
Šv. Andriejaus diena (lapkričio 30 d.) laikyta pirmąja žiemos švente. Jei iškrito sniegas, išaugs geras vasarojus, ypač užderės pupos, žirniai, vikiai. Jei saulėta, gerai derės daržovės, o jei šalta – vasara bus karšta su perkūnijomis. Jeigu drėgna, gražiai rugiai žydės ir bus pilni aruodai grūdų.
Orų kaita būdavo spėjama pagal dangaus kūnų matomumą, žmogaus savijautą, paukščių, žvėrių, vabzdžių, roplių ir žuvų elgseną, augalų būseną. Dažniausiai tai yra biologinių sistemų reakcija į atmosferos slėgio kitimus, oro įelektrinimo laipsnį, vandens ir oro temperatūros bei drėgmės svyravimus.
Trumpalaikės liaudiškosios orų kaitos prognozės yra gana patikimos. Tai pirmiausia pasakytina apie dangaus kūnų ir debesų spalvos saulei tekant bei leidžiantis stebėjimus. Jei apie mėnulį didelis ratas, tikimasi pasikeitimo po trijų dienų, jei mažas – jau rytoj. Lauryno Ivinskio kalendoriuose rašoma, kad viso mėnesio orą lemianti ketvirtoji jauno mėnulio diena. Jei mėnulis šviesus tris pirmąsias naktis antrame ketvirtyje, tai iki ciklo galo galima tikėtis šviesių ir tykių naktų. Jei apatinis mėnulio ragas šviesesnis negu viršutinis, pirmoji mėnesio dalis bus lietinga.
Daug oro permainų požymių tiek gyvojoje gamtoje, tiek ir namuose susiję su slėgio kritimu. Prieš lietų drebulių lapeliai dreba be vėjo, lašiniai kamaroje rasoja, raugintų kopūstų statinėje skystis pakyla. Bus lietaus, jei garsas oru sklinda duslėdamas.
Prieš šaltį vanduo iš eketės išsilieja, vakare žarijos krosnyje užsiplieskia. Ir langinės taip keistai girgžda šalčiams ateinant. O jei akmenys dengiasi šerkšnu ir garsiai rėkauja kuosos, tikrai bus atodrėkis.
Liaudies meteorologijoje esama ir maginių veiksmų, skirtų pakreipti orų permainas norima linkme. Pavyzdžiui, mojuojant liže prieš debesį nukreipti jį šalin ar perskirti, perplėšus debesylo lapą. Per sausrą būdavo pilamos aguonos į šulinį.
Mokėta kaime pasigaminti ir primityvių barometrų – tai pavėsyje prie sienos vienu galu prikalta sausos eglės šakelė. Prieš lietų ji linksta.
Naudotasi: Libertas Klimka „Liaudiški orų spėjimai“, „Šeimininkė“, 2011 m.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl