Palaimintas draudimas

Jokioje pasaulio kalboje nėra atitikmens žodžio „knygnešys“. Į kitas kalbas šis terminas neretai verčiamas kaip „kontrabandininkas“. Iš carinės Rusijos pozicijų žiūrint, mūsų knygnešiai buvo kontrabandininkai. Pabandykime įsivaizduoti, kad, pvz., šių dienų vertimuose kalbant apie Lietuvos pasipriešinimo sąjūdį Lietuvos partizanai būtų apibūdinami taip, kaip jie buvo vadinami tuometinės bolševikinės valdžios, t. y. banditais. Manau, kad nerasime tokių atvejų, kadangi visų pasaulio tautų kalbose „partizanų“ terminas yra žinomas ir kiekviena tauta šį reiškinį patyrė savo kailiu. Kas kita spaudos draudimas. Negirdėjau, kad kuriai nors kitai tautai būtų drausta rašyti, spausdinti, platinti, turėti ir skaityti knygas jos gimtąja kalba ir už šio įstatymo pažeidimus būtų taikytos labai griežtos baudos.

Sakoma, kad spaudos draudimas buvo kerštas už Sausio sukilimą. Man rodos, kad tai tik dalis tiesos. Mat tada kyla klausimas, kodėl tokio pačio pobūdžio represijos nebuvo taikomos Lenkijai, kuri Sausio sukilime turėjo kur kas svarbesnį vaidmenį nei Lietuva? Spaudos draudimo laikotarpiu Lietuvoje veikė rusiškos mokyklos, kuriose buvo dėstoma: rusų kalba ir literatūra, lotynų, graikų kalbos, Rusijos visuotinė istorija ir kt. Įsidėmėtina, kad tose pačiose mokyklose buvo mokoma lenkų kalbos ir Lenkijos istorijos (sic!). Taigi kažkas daugiau, ne tik kerštas už Sausio sukilimą, slypi už spaudos draudimo.

Po Liublino unijos lietuvių kalbos statusas keitėsi ir jos reikšmė visuotiniame gyvenime silpnėjo. XIX a. ji atsidūrė beveik ties išnykimo riba. „Litwo! Ojczyzno moja!“ – lenkiškai rašė Adomas Mickevičius. Kad lietuvių kalba tinkama tik buitiniams reikalams, jaunomis dienomis buvo įsitikinęs Vincas Kudirka, kaip ir tam tikru laiku „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas. Per šimtmečius mums „įkalė“ į galvą, kad visi, kas jaučiasi kilmingi, garbingi ir iškilūs, privalo rašyti ir kalbėti lenkiškai, nes lietuvių kalba (ji, kaip žinome, yra nepaprastai graži ir vertinga, kai kurių mokslininkų nuomone, prilygstanti sanskritui) yra tik valstiečių ir mužikų kalba. Neatsiliko ir lenkų dvasininkai, kurie tiesmukiškai skelbė, kad lietuvių kalba nemiela Dievo ausiai, kad Jis jos nesuprantąs. Tokius argumentus naudojo Seinų klebonai dar XX a. viduryje, neleisdami lietuviams melstis gimtąja kalba Seinų bazilikoje. Prieš keletą metų Seinų klebonas užtrenkė bazilikos duris Šiluvos Švč. Mergelės Marijos paveikslui, aiškindamas, kad paveikslas galįs papiktinti lenkų parapijos tikinčiuosius. Stebėtinas argumentas, turint omeny didelį lenkų Marijos kultą.

Nesunku pastebėti, kad carinės Rusijos valdžia, įvesdama spaudos draudimą, siekė galutinai surusinti lietuvių tautą. Rusams atrodė, kad lietuvių kalba yra taip nusilpusi, kad užteks tik ryžtingai trenkti kumščiu į stalą, ir lietuvių tautos problema bus visam laikui išspręsta. Įvyko kitaip. Sunku patikėti, bet būtent spaudos draudimas prisidėjo prie lietuvių tautinio atgimimo.

Punsko ir Seinų kraštas turėjo savo knygnešių, kurie rizikuodami asmenine laime ar gyvybe nešė žmonėms šviesą. Juos sąlyginai galima suskirstyti į kelias grupes. Svarbiausi, mano galva, buvo knygnešių organizatoriai ir globėjai. Tarp jų minėtini: Punsko parapijos klebonai Simonas Norkus (literatas, Sausio sukilimo dalyvis, artimas dr. Jono Basanavičiaus bendradarbis, svarbus jo redaguojamos „Aušros“ korespondentas) ir Motiejus Simonaitis (didelis lietuvininkas, švietėjas, lietuvių suvažiavimo Vilniuje, kuris išrinko Lietuvos tarybą, dalyvis). Iš didžiųjų mūsų krašto knygnešių minėtini: Vincas Markevičius iš Giluišių kaimo (Kauno karo muziejaus knygnešių kiemelyje jis yra įrašytas tarp sunkiai nukentėjusių knygnešių) bei Karolis Petruškevičius iš Seinų parapijos. Nemažai pasidarbavo Seinų seminarijos klierikai, kaip antai kun. Petras Budzeika ir kun. Antanas Milukas.

Iš rašytinių šaltinių ir žmonių pasakojimų žinome, kad Punsko krašte darbavosi Povilas Matulevičius, Jonas Kaluškevičius, Vincas Kaminskas, Jokūbas Kazlauskas, Agota Valinčiūtė ir Milončius iš Navinykų, Povilas Kupstas iš Punsko, Petras Mikolainis-Noveskis, Juozas Kancleris, A. Milukas, Lipskas, Jonas Juozas Durtonas ir kt.

Galime spėlioti, kiek buvo knygnešių, kiek jų pastangomis pernešta knygų. Jolanta Dapkevičiūtė knygelėje Knyga Seinų-Punsko krašto lietuvių kultūroje mini, kad platinant ir laikant lietuvių spaudą Rusijos imperijoje įkliuvo 2 899 asmenys, kai kurie ir pakartotinai. Iš jų 498 asmenys buvo iš Suvalkų gubernijos. Lietuvos istoriografijoje galime aptikti, kad 1891–1893 m. sieną saugoję žandarai konfiskavo 37 718 lietuviškų knygų ir laikraščių; 1900–1902 m. – 56 182, o 1889–1904 m. – 234 300 lietuviškų leidinių. Spėjama, kad į persekiotojų rankas pakliūdavo ir būdavo sunaikinama apie 6 proc. leidinių tiražo.

Sigitas Birgelis, punskas.pl