Lapkričio 23 d. Vilniaus senamiestyje, aikštėje priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją, minint J. Basanavičiaus 167-ąsias gimimo metines, iškilmingai atidengtas paminklas ietuvos Tarybos pirmininkui, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarui dr. Jonui Basanavičiui. Būtent čia kur dabar yra įsikūrusi Nacionalinė filharmonija praėjusio amžiaus pradžioje buvo Miesto rūmų salė, kurioje 1905 m. gruodžio 4-5 dienomis posėdžiavo Didysis Vilniaus Seimas, o jo pagrindiniu rengėju buvo dr. J. Basanavičius.
Didysis Vilniaus Seimas, deklaravęs politinės lietuvių tautos tęstinumą, davė pradžią moderniai Lietuvos valstybei.
Visiems sugiedojus Tautišką giesmę sveikinimo žodį tarė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, po jos kalbėjo prezidentas Valdas Adamkus ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Po jų pasisakė skulptūros autorius Gediminas Piekuras.
„Daktaras Jonas Basanavičius čia vaikščiojo, čia gyveno, todėl, matyt, tai geriausia vieta jam sugrįžti. Kai prisimename, kai skaitome, ką jis kalbėjo ir rašė, suprantame, kad Lietuva jam buvo svarbiausia – jos atstatymas, jos dvasios šviesa“, – sakė D. Grybauskaitė.
Pasak Prezidentės, mes kartais pamirštame, kaip svarbu puoselėti tai, ką kūrė dr. J. Basanavičius ir jo bendraminčiai. Bet šis paminklas mums visada primins apie šių žmonių svajonę matyti atgimusią Lietuvą, prašviesėjusią jos dvasią. Ši svajonė išlieka svarbi ir šiandien.
V. Adamkus sakė, kad signataro darbai, veikla ir gyvenimas buvo nukreipti viena kryptimi – Lietuvos tautinės atminties, istorijos, tautosakos ir kultūros. „Jo paminklas Vilniuje buvo būtinas, būtina jį matyti vilniečiams ir miesto svečiams, tėvams ir vaikams. Saugokime visų Lietuvos kūrėjų ir gynėjų atminimą“, – sakė buvęs prezidentas.
„Šiandien į mūsų tarpą sugrįžo tautos patriarchas, kad savo valia ir ryžtu, didžia inteligencija, lietuviškos kilmės paieška, nenumaldoma meile Vilniui paliudytų, jog kilmingos ir orios Lietuvos su sostine Vilniumi svajonė mūsų širdyse stipriai gyva. Ir ta gyvastis auga. Tegu jo svajonė šiandien sugrįžta į mūsų širdis. Telkimės išvien turėdami ryžtą būti oria laisva Lietuva“, – kvietė Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
2,7 m. aukščio iš bronzos nulieta plastiška J. Basanavičiaus figūra pastatyta ant neaukštos (45 cm) pakylos iškilo naujoje aikštėje – ten, kur nuolat vaikšto vilniečiai, lankosi turistai ir miesto svečiai – Aušros Vartų, Šv. Kazimiero, Subačiaus ir Pasažo gatvių sankirtoje, vietoj buvusios automobilių stovėjimo aikštelės. Šioje 1200 kv. m ploto aikštėje paklota nauja danga, įrengti suoliukai, šiukšliadėžės, šviestuvai, numatyta pasodinti obelis. O pačiai aikštei ketinama suteikti Jono Basanavičiaus vardą.
„Džiaugiuosi, kad skulptūra gyvena, aplink ją suksis daug įvairių įvykių, bus rengiamos ekskursijos. J. Basanavičiaus asmenybė priklauso visiems lietuviams, kiekvienas joje atranda savus atspirties taškus,“ – sako skulptūros autorius G. Piekuras.
Ant paminklo postamento iškalta garsi Jono Basanavičiaus mintis: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų Lietuvos dvasė! Toks mūsų troškavimas ir noras.“ Tai žodžiai iš pirmojo „Aušros“ numerio pratarmės. o „Aušra“ pažadino Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą. Šiuos žodžius pasiūlė iškalti kultūros istorijos tyrinėtojas, Vilniaus savivaldybės tarybos narys Darius Kuolys, nes jie buvo labai svarbūs pačiam J. Basanavičiui.
Prabėgus daugiau kaip 100 metų, J. Basanavičius nebuvo pamirštas ir Bulgarijoje, kurioje jis praleido 25 metus ir paliko ryškų pėdsaką šios šalies istorijoje. Varnos bendruomenė, dėkodama už daktaro gyvenimo darbus, atsiuntė vilniečiams vaizdo sveikinimą:
„Varnos miesto bendruomenė atsimena ir gerbia nusipelniusį Lietuvos sūnų, daktarą, mokslininką, enciklopedijų sudarytoją dr. Joną Basanavičių <…> Dėkingi Varnos medicinos universiteto mokslininkai su pagarba ir toliau studijuoja dr. Basanavičiaus kultūros ir mokslo palikimą Bulgarijai“.
Ką pasakytų Jonas Basanavičius prie jam skirto paminklo gražiai kalbėjusiam Vilniaus merui Remigijui Šimašiui svajojančiam apie visų Vilniaus miesto gatvių pavadinimus okupantų lenkų kalba? Ar benori šis meras prisiminti ant Jono Basanavičiaus antkapinio akmens Vilniaus Rasų kapinėse iškaltus paties Patriarcho žodžius:
„Kada jau mes in dulkes pavirsim, jei lietuviška kalba bus tvirta pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės, tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis…“ (Jonas Basanavičius)
