…didelės, mėlynos, iki sielos gelmių persmelkiančios, rodos, viską suprantančios ir atspėjančios vyriausiosios seselės akys… angelų balsai… Tyla, kuri būtų spengianti, jei ne miške ir pievose skambantis pavasariu besidžiaugiančių paukščių čiulbėjimas. Bet jis nedrumsčia Betliejaus sesučių ramybės.
Pamažu leidžiasi ankstyvo pavasario saulė. Skverbdamasi pro pušų šakas, ji savo šiltais spinduliais glosto Paparčių vienuolyno bažnytėlę. Šioje vietoje netrūksta šilumos. Šildo seselių švelnus žvilgsnis, tyli kalba, nuoširdumas ir gerumas.
Pašaliniam, atvykusiam į vienuolyną, nevalia tos harmonijos drumsti. Jei jis apsisprendžia čia atvykti – turi gerbti vienuolyno taisykles. Atvažiavusi čia su kitais piligrimais iš Punsko, šiek tiek dėl to apgailestavau, mat tikėjausi nufotografuoti ne tik aplinką. Deja, paveiksluoti draudžiama ne tik vienuolyno ir bažnyčios vidų, bet ir pačias šios vietos gyventojas. Taip pat draudžiama įrašinėti nuostabiai skambias seselių giedamas giesmes. Tokio grigališkojo choralo dar nesu gyvai girdėjus. Mano bendrakeleivės irgi pripažino: “Šitaip tai gal jau tik angelai danguje įstengia giedoti”.
Šventosios Mišios Paparčių vienuolyno bažnytėlėje (šį kartą jas aukojo Punsko parapijos vikaras kun. Marius Talutis) – tai begalinio susikaupimo, atsidavimo, karštos maldos laikas. Jose gali dalyvauti ir pašaliniai, bet jiems nevalia įeiti į šventovės vidurį. Tai vieta, kur renkasi vienuolyno sesutės ir kunigas celebrantas. Mums buvo leista lipti į antrąjį aukštą – balkoną ir iš ten stebėti Mišių aukojimą bei jose dalyvauti.
Liturgijoje vyrauja giesmės. Švelnūs sesučių balsai kyla į aukštybes kartu su kvapniųjų smilkalų dūmais. Jos gieda tyliai, aiškiai, akcentuodamos kiekvieną žodį – juk jis turi patekti Dievo ausin ir širdin.
Šiek tiek stebino, o tuo pačiu žavėjo seselių nusižeminimas, nuolankumas: šv. Mišių metu ilgai klūpoma, giliai lenkiamasi; dažnai vienuolės tiesiog puola kniūbsčios ant akmeninių grindų.
Įsimintinas buvo ir palinkėjimas vieni kitiems ramybės. Paparčių vienuolyne tai nėra vien tik linktelėjimas galva arba rankos paspaudimas. Į balkonėlį, kur renkasi vienuolyno lankytojai, atėjo vyriausioji seselė, kiekvieną iš eilės tvirtai paėmusi už rankų, ji linkėjo ramybės, įdėmiai žiūrėdama į akis. Tas švelnus, bet ir tiriantis žvilgsnis giliai įstrigo atmintin, jis tiesiog pervėrė visą kūną ramybe ir šiluma.
Paparčių vienuolyno bažnytėlėje išskirtina yra ir šv. Komunija. Jos galėjome eiti ir mes, nulipę iš antrojo aukšto. Bet nėjome prie altoriaus. Tai kunigas ir seselė, nešini švč. Sakramentu ir vynu, priėjo prie mūsų. Čia Komunija – tai ne, kaip esame įpratę, apvalus paplotėlis, o iškeptos kvietinės duonos gabalėlis. Kunigas pavilgo jį vyne ir paduoda priimančiajam.
Po Mišių bažnytėlė neištuštėja. Joje vis dar budi kelios vienuolės. Čia tikrai jauku. Šilta. Ramu ir gera. Tai kam skubėti?
Mus lydinti seselė šviesiu, geru veidu mielai nuvedė trumpam pasimelsti prie Liurdo Marijos koplytėlės. Parodė namelius, esančius išorėje, visai panašius į vienuolyno seselių namelius-celes. Į tokius namukus pagyventi gali atvažiuoti tie, kas ieško sielos ramybės, nori susitaikyti su savim, pailsėti nuo išorinio pasaulio, pabūti tyloje. Beje, pats Paparčių moterų vienuolynas yra uždaras, aptvertas aukšta tvora – jį lankyti draudžiama. Seselių tikslas – giliai kontempliuoti maldą Dievui, todėl pageidaujama visiška tyla, reikalinga susikaupimui. Todėl seselės ir kalba tyliai.
Dabar galvoju – ar tik mes, atkeliavę iš Punsko į vienuolyno teritoriją, ne per garsiai tarpusavy kalbėjomės, ar tik nesudrumstėm tos tylos? Atvykę iš greito, judraus, triukšmingo pasaulio, gal nesugebėjom pakankamai susivaržyti?
- Saulėlydis Paparčių vienuolyne
Išlydėdama mus namo, geroji seselė kiekvieną atskirai ir nuoširdžiai atsisveikino. Priėjus prie manęs, žvelgdama tiesiai į akis savo žydru švelniu žvilgsniu, ji paklausė: “Božena, ar atvažiuosi čia dar kartą?” Nustebau – rodos, asmeniškai jai neprisistačiau, o ji atsiminė mano vardą (gal iš tiesų, nors stengėmės elgtis tyliai, vis tiek peržengėm ribą). Nebeliko nieko kito, kaip atsakyti, kad dar kada nors čia sugrįšiu.
Božena Bobinienė, punskas.pl
Nuotraukos autorės