Papasakok pasakų, kap vilkas… arba Kap pas mergų bernas an pragėrų važavo

Labų dzienų!

Seniai dzūkiškai nerašau, tai pamisnau, kad pac čėsas vėl biskelį padzūkuoc. Sėdėjau vakar vakari su bliūdu viralo po nosiu ir misnau, kų ca jumiem įdomaus papasakoc. Imk, žmogau, ir susikaupk, kap sėdzi apsikūtojis šiltu švedaru prie karšto grobelio… Nu alė čėsais no nieko nedarymo prisimini linksmus dalykus iš sanų čėsų. (Ot ir isiraiškiau tep, kap būtau jau ca baisiai sana. Žmonės, gyvenimas da cik prasideda!)

Nu tai dar dėmėsio, kuom noru su jumiem pasdalyc. Turu juokyngų pasakojimų. Žinoma, paci nesusgalvojau ir neparašau. Jau iš manį baikiorka, tai Dieve brangus! Kap visadu – radau interneti. Ir kad būtų įdomiau, pasakojimas parašytas dzūkiškai. Ca kokio žmogelio no Marcinkonių. Taigi žinot, kur tai yra. O kap nežinot, tai čėsas dažinoc, ba tai baisiai graži vieta Lietuvoj (ir aš tį rudenį buvau, paliuškus valgiau, vandenį iš bonkutės gėrau…). Pasakojimas vadzinasi tep: „Kap pas mergų bernas an pragėrų važavo“. Paskaicykit.

Senais čėsais žmonės gyveno ne tep kap dabar. Ton pacon pirkion laikė ir gyvulius, ir pats su šaimu gyveno. Vištos – ar po pečum, ar an balkio užskridį nakvoj.

Rozų atvažau pas mergų bernas an pragėrų. Tuoj rozu motulė pakloj staltiesį, užkūrė pačių, ir kepa paucienį, – gi pavaišins svetelius. Tais čėsais paucienį kepdavo cik garbingiem svecam. Iškepė kiaušinius, kad jau va ir neša in stalų su visu petelniu. O tuoj rozu višta nuok balkio ėmė ir pašiko ir papuolė ciesiai patelnion. Motulė blogai jau matė, tai ir ne apregėjo. Pastatė an stalo paucienį ir jau ragina svetelius valgyc. Ciej gi cik raukos, vos vos an šakutių kabina.

– Sveteliai, valgykit, valgykit, negailėkit, – ragina motulė.

– Tai, kad mes valgom, kabinam, motula, – atsako sveteliai.

– Šūdų jūs tį valgot, sveteliai, – supyko motulė an jų žūrėdama.

– Ne šūdų, ale aplink šūdų valgom, motula, – atsakė sveteliai.

…sako, kad tep cikrai buvo. Tai skanaus, kas skaicydami valgot. O dzieduliai sakė, kad valgydami neskaicytut, ba protų suvėsit. Nor ca da ir blogiau pasdaryc gali…

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl