Jurgita Stankauskaitė. Pasakojimui nutrūkus

Pasakojimas nutrūksta, kai nebelieka pasakotojų ir klausytojų. Ar atsimenate, kiek esate girdėję istorijų, kurias atkurdavote tik tada, kai turėjote jas kam papasakoti? Kaip jaučiatės, kai liekate vieni, o į jūsų šnektas numojama ranka? Pamaži trinami niekur nerašyti prisiminimai. Jų niekam nebereikia per keliolika metų ar kelis dešimtmečius, kol vėl kam nors neprašviesėja mintis sugrąžinti pasakojimus į gyvųjų tarpą. Tačiau neretai nublukusi spalva neįstengia atgauti pirminio spindėjimo ir tada sakoma: „Kaip gaila, kad…“

Užmarštis pasiekia tradicijas ir papročius. Tai mūsų nestebina. Paprotys – kaip rūbas. Keičiantis laikams neįmanoma išlaikyti senų rūbų, kurie perduodami iš rankų į rankas kurioje nors vietoje suplyšta, susitepa ar tiesiog keliaudami pradingsta. Žinome, kad netaisytas drabužis suyra. Jam susiūti reikia noro, pastangų ir naujų rankų, kurios mokės pritaikyti prie pasikeitusių laikų ir žmonių.

Tokie pamąstymai dažnai braunasi į mūsų galvas prieš kiekvienas šventes – gyvas arba gyvenančias tik nuotraukose ar knygose. Už kelių dienų Šv. Andriejaus diena, arba Andrinės. Jos turbūt minimos tik mokyklose. Andrinės jaunimo ir suaugusiųjų gyvenime egzistuoja tik kalendoriuje. Nesidomima ir neužsiimama magiško vakaro žaidimais. Tai advento išvakarės, kurių metu buvo ruošiamasi Kristaus atėjimo šventei arba, kaip tikėta ikikrikščioniškajame gyvenime, saulės grįžtuvėms. Kaip pasakoja etnologė Nijolė Marcinkevičienė, Šv. Andriejaus diena žymi advento pradžią, kai atsidaro anapusinio pasaulio durys, leisdamos vėlėms priartėti prie mūsų. Anot jos, „dar senieji metai nepasibaigę, naujieji neprasidėję, gamtoje vyrauja tam tikras chaosas, maišosi gyvieji ir mirusieji, dangus ir žemė. Prasideda paslaptingas būrimo metas – per Andriejų buriama su aguonomis, kanapėmis, prie šulinio“. Dažniausiai burdavo merginos, nes seniau kiekvienai svarbiausia buvo ištekėti. Anksti netekusioms motinos ir tėvo, rūpėjo greičiau turėti savo šeimą. Nei viena nenorėjo eiti vergauti ar tapti verge brolių arba giminaičių šeimose. Nors šiandienis pasaulis nė kiek neprimena gyvenimo prieš šimtą ar daugiau metų, Andrinių vakaras gali būti puiki pramoga ir įprastų vakarų prie televizoriaus, kompiuterio ar žurnalo paįvairinimas.

Atsimenate, kaip jums tekdavo burti? Ar ruošdavote žvakę, raktą ir indelį su vandeniu? Sustingusio vandenyje vaško formos skatindavo mąstyti, fantazuoti. Lyg ir netikėdavome pranašystėmis, tačiau tą vakarą iki galo negalėjome suprasti, ar tie burtai nėra tikri.

Vienas iš šio vakaro būrimų – vyšnios šakelės merkimas. Tikėta, kad ji netekėjusioms merginoms gali išpranašauti vestuves. Norint tai sužinoti, Šv. Andriejaus dieną reikia nuskinti vyšnios šakelę ir pamerkti. Jeigu ji iki Kalėdų pražydės, mergaitė ištekės. Šiam būrimui didelių pastangų tikrai nereikia, bet užtat gražiausių metų švenčių laukimas gali būti tikrai įdomus. Kitas būrimas, tiksliau, išbandymas – vakare suvalgyti ką nors sūraus. Mergina naktį turėtų susapnuoti vaikiną, t. y. būsimą vyrą, kuris pasiūlys jai atsigerti vandens. O šiandien sūrių užkandžių ilgiems vakarams tikrai netrūksta – traškučiai, sūrūs riešutukai ir lazdelės…

Šv. Andriejaus dieną linkę buvo burti ir ūkininkai. Vyrai stebėdavo tos dienos orą. Jeigu per Andrines prikrito daug sniego, tai reiškia, kad ateinančiais metais bus geras vasarojus. Užderės pupos ar žirniai. Jeigu dieną netrūko saulės – gerai užaugs daržovės, o jeigu buvo šalta, tai vasara bus karšta ir netrūks perkūnijų. Jeigu dieną buvo drėgna, labai gražiai augs rugiai ir bus pilni aruodai.

Na, o miško sargams būtų toks perspėjimas – po Šv. Andriejaus galima drąsiai eiti į mišką. Meškos jau užmigo giliu žiemos miegu. Bet! Jame karaliauja briedžiai.

Andrinių vakarui nereikia ruoštis ir dejuoti dėl neužbaigtų darbų gausos. Tik imk ir mėgaukis tuo, ką turi po ranka. Juk Šv. Andriejaus dienos burtai įgauną prasmę tik tą vienintelį metų vakarą.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl