– Pirmiausia bučiuotis su arkliu, o paskui… – griežtai priiminėja svečius rašytojas, cikras dzūkas Romas Sadauskas savo sodyboje, nuošaliame Demeniškių kaime, Lazdijų rajone. Ir bučiuojasi žemaičiai beigi žemaitės, „Tyklės“ ansamblio dainininkai, bučiuojasi su Sadauskų kaimyno Valdo Bružo arkliu Mauru… Galvoju: ar atvažiuos, ar bučiuosis su Mauru Lazdijų meras, vicemeras? Nesirodo… O Druskininkų dabartinė valdžia tai jau tikrai ne… Kaip savo redaguojamose „Druskininkų naujienose“ yra rašęs Romo Sadausko sūnus, irgi Romas, norint sugadinti merui nuotaiką, užtenka vien paminėti jo, Romo, tėvo vardą… Mat R. Sadauskas ne tik rašytojas, o ir pasikaustęs gamtininkas, aistringas gamtosaugininkas, keletą metų gyveno Druskininkuose ir aktyviai priešinosi neprofesionaliam parkų retinimui, pušynų kirtimui, seno kraštovaizdžio darkymui. Gal ir buvo galima kurortą modernizuoti subtiliau, nenaikint gamtiškos miesto auros, bet… Nedaug pačiuose Druskininkuose atsirado drąsuolių, atvirai palaikančių visuomeninį gamtosaugininką, aktyvų ir kovingą kaip jotvingis… Andai vieną rytą per radiją išgirdau: R. Sadauskas parėjęs į savo butą Druskininkuose rado peršautą langą… Kaltų, aišku, nieks neras, o jotvingių laikai praėję… Taip 2006 m. jau nejaunas rašytojas ir pasitraukė iš Druskininkų, kuriuose pleveno daug atsiminimų ir polėkių, nes čia jis prieš daug metų baigė vidurinę mokyklą…
O Mauras ramus, jau antrą kartą gyvenimėlyje jį matau. Pirmąsyk į šią sodybą Demeniškiuose atvažiavau per 2009 metų Poezijos pavasarį, kai R. Sadauskas su kaimo bendruomene ir su tuo arkliu įsijungė į festivalį ir vyko vakaronė „Eilėraščiai po Klevu“. Pirmą sykį poetams bučiuotis su arkliu dar nebuvo privaloma, o per kitus Poezijos pavasarius jau privaloma, privaloma.
Dar Romas žadėjo, kad reiks bučiuotis ir su triušiu, bet šis svečių atvykimo momentu kažkur savavališkai pasišalino, paskui atliuoksėjo ir ėmė pozuoti prieš filmavimo kamerą. Kai Irutės Sadauskienės paklausiau, koks to liuoksio vardas, ji sakė, jog tasai triušis yra toks bjaurus, kad jį galima vadinti tik… Princu. O, princai, princai… Hamletas gal ir nebuvo bjaurus. O su kitais visaip būdavo… O štai šitas Princas vakar, kai ji kepė pyragaičius būsimai šventei, kažkur pradingo, ir kol buvo paieškomas, tai… sudegė pyragaičiai.
„Sveiki. Esmi paskutinis jotvingis“. Toks užrašas kabo ant krūtinės „jotvingiui“, kurį iš parankinių medžiagų sumeistravo šeimininkas. Žilas tas jotvingis, liūdnai filosofiškas, tačiau tiesus, pilnom pasaulio akim, toks vienas, toks paskutinis… O šalia jo, aukštėliau, ant klevo šakos sėdi rūpintojėlis ir rūpinasi, rūpinasi… Tikriausiai dėl to paties – dėl ko ir R. Sadauskas rūpinasi: kodėl mes nešnekam dzūkiškai, nykstam, nesaugom giminės ir gamtos… Tas stilingas rūpintojėlis iškaltas savamokslio skulptoriaus, mano kaimyno Vytauto Šibailos iš Gudakiemio kaimo Varėnos rajone. Andai, dar jaunas būdamas, mus aplankė Jurgis Kunčinas, ir vėliau parašė apsakymą „Karibaila“. Vytautas neabejoja, kad dailininkai, kurie baigė Dailės institutą ar akademiją, yra sugadinti. O jis, kadangi nestudijavo, liko grynas menininkas… Klausydamasis Vytauto pafilosofavimų andai susidariau įspūdį, kad žmones jis skirsto į tokias kategorijas – nuo apačios aukštyn: moliagalviai, avinai, judošiai… Buvau laimingas įvardintas bent judošiumi, tačiau tokiems savo darbų Vytautas dar nedovanoja. O štai R. Sadauskui padovanojo. O kaip vadinasi ta aukščiausia kategorija, iš skulptoriaus dar neišgirdau.
Žiū – „Nežinomas poetas“ parašyta ant antkapio pačiame kiemo viduryje. Kaip čia atsirado tas nežinomo poeto kapas? Vėliau paaiškės… Žiū, sodo pakraštėlyje po atviru dangumi regėti didelė medinė lova, paklota, o joje guli vidutiniško baisumo būtybė, berods irgi sukurta iš prieinamų medžiagų… Lyg ir panašu į žmogystą, tačiau gyvam žmogui, paguldytam šalia, gal kiltų klausimų daugiau negu princui Hamletui: Būti? Nebūti? Miegoti?.. Šioj lovoj dar tilptų du trys užsibuvę svečiai, tačiau… Nenorėčiau atsibusti šalia tos būtybės, kuri gal ne visai iš šio pasaulio.
Taip liepos 14 d. prasidėjo Romo Sadausko suorganizuota jo sodyboje konferencija – šventė „Kodėl mes nekalbam dzūkiškai…“ Dalyvavo filosofas Romualdas Ozolas, kalbininkė, mokslų daktarė Asta Leskauskaitė, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis, Vilniaus mokytojų namų projektų vadovas Juozas Žitkauskas, Lazdijų viešosios bibliotekos direktorė Renata Rudienė ir dar nemažai gražių dzūkų. Plius žemaičiai – kad būtų įdomiau kalbėti šeimininko pasiūlytom temom.
Gal dzūkai dabar žemaitėja, o žemaičiai dzūkėja? Ar pastaraisiais dešimtmečiais žemaičiai dar labiau sužemaitėjo, na o dzūkai, dzūkai?.. Kodėl jau net atokiam Dzūkijos kampely retai begirdėti dzūkų šnekta?
Keista yra toji Dzūkijos žemė, ji dvasingus žmones gimdo. 1937 m. St. Šilingas. Ši mintytojo ir keliauninko iš Vakarų ištarmė ant Sadauskų sodybos prieangio užrašyta stambiai ir raudonai. Kaip kalbėjo R. Sadauskas, dzūkai daug ko imasi entuziastingai, karštai, tačiau jiems neretai pritrūksta kantrybės darbą užbaigti iki galo. O žemaičiai naujovių imasi atsargiau, tačiau jie darbuojasi kantriai, iki galo. Kaip bebūtų, dzūkai turi neabejotinus genijus M. K. Čiurlionį ir V. M. Krėvę, kurio ir šiandien iki galo nepažįstame. Pasak R. Sadausko, Krėvė yra rašęs dzūkiškai, bet, susidūręs su kitokia ir atkaklia redaktorių nuostata, numojo ranka: darykit, kaip norit… Anot Sadausko, gal kaip Dzūkijos genijų minėsime ir poetą Sigitą Gedą, tačiau dar turi praeiti laiko.
Romualdas Ozolas pasakė, kad neabejotinas žemaičių genijus buvo Simonas Daukantas. Tuoj pat dzūkai pridūrė, kad S. Daukantas mokytojas buvo… dzūkas. Tačiau dėl to žemaičiai nenusiminė.
Gal dzūkiška aistra plius žemaitiška kantrybė yra lygu Lietuva… Dzūkiškom eilėm prabilo keletas poetų, kai Romas Sadauskas visus pakvietė prie „Nežinomo poeto kapo“, supilto sodybos kieme. Pasak šeimininko, kasant žemę čia giliai buvo rasti kailiniai, o juose suvyniotas pluoštas eilėraščių, kurie neblogai išsilaikė, bet autoriaus vardo nė pavardės nėra… Tai ir paskaitė R. Sadauskas tų nežinomo poeto eilėraščių, sodrių ir mįslingų – iš partizaninių ir kt. laikų. Prie to simbolinio kapo, kur pasodinta daug gėlių ir ant akmens iškalta „Nežinomas poetas“, svečiams kilo įtarimų: ar tikrai tie eilėraščiai čia rasti? Ar R. Sadauskas pats nekuria savo sodybai mitų?
– Taigi patys matot, – užtikrino šeimininkas, – esam prie nežinomo poeto kapo…
Kodėl dzūkų šnekta baigia nunykti, kai žemaičiai ne tik saugo savo tarmę, o ir žemaitiškus pasus turi?.. Gal dzūkai, kurie viską daro aistringiau, ir ištirpsta pasaulyje greičiau, aistringiau?.. Tačiau tai ne vienintelis atsakymas. O tą vidurvasario dieną iš vilniečių autobusiuko Juozas Žitkauskas atbogino brangų krovinį, nors Romas Sadauskas, kviesdamas į konferenciją, nesakė, kad tuo pačiu bus pasveikinta nauja jo knyga „Gyvenimas prie vieškelėlio“, išleista „Žuvėdros“. Esė ir eilėraščių romanas, kurio išleidimą parėmė, kaip parašyta knygoj, girių žmonės, Jotvingijos krašto miškų urėdijos.
O pratarmė prasideda: malonus skaitytojau, jeigu užtiktumei kur netiesą, prašau tą knygos puslapį išplėšti… Kai kas susirūpino: ar nenutiks taip, kad skaitant liks tik kieti viršeliai? Bet… 13 puslapyje „Demeno legendoje“ dzūkiškai rašoma: Inmeta, būdavo, bobų Demenan ir žūro – nuskįs ar nenuskįs? Kuroj nuskįsta, tai gerai, ne ragana descis buvo, o katra nenuskįsta ir išplaukia kap norinc, – toj tai ragana, ne kitap, šėtonas jai išsikepurnėc padėjo. Tai tų, išplaukusių, raganų descis, šlapių ant laužo išrūkina…
Ir kas dabar įrodys, kad tai netiesa?.. Juolab kad užpelkėjusio ir versminio Demeno ežero jau nėra. Antai kolūkio pirmininkas, įsigeidęs pievų, melioratoriams liepė ežeriuką visiškai nuleisti. Bet, anot R. Sadausko, gal dar prasimuš versmės, ir Demenas (koks mįslingas vardas?) vėl sutyvuliuos. O Bestraigiškio giria šalia kaimo dar tebeošia. Dabar jau mažai kas pamena, kad čia medžiojo ir paskutinį infarktą gavo Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus.
Žemaičiai knygą pasveikino ir žemaitiškom, ir dzūkiškom dainom. Kai jau atrodė, kad belieka ragauti „Miško pasakos“ ir valsus šokt, staiga… Iš už kampo žvaliai išniro aukštas ir stambus ponas. Su neregėtais auliniais batais, juodai kostiumuotas, su didingu senamadišku cilindru ant galvos… O, tai patsai Maironis – savo gimimo 150-ųjų metinių proga – atvažiavo iš prieškarinio Kauno. Ir išrėžė mums savo nuomonę apie politikus ir jaunus poetus, kurie kažkaip nedraugiškai į jį pasižiūrėję… Vaidino Maironį Lietuvos edukologijos universiteto docentas Egidijus Mažintas. Tokia tad šventė, beveik neparemiant jokiai valdžiai, įvyko cikro dzūko, rašytojo Romo Sadausko, sodyboje Demeniškiuose. Beje, dar konferencijos pradžioj R. Sadauskas klausė kalbininkės Asto Leskauskaitės, kaip teisingai kirčiuot kaimo pavadinimą. Pasak A. Leskauskaitės, galima ir taip, ir anaip – kaip liepia širdis… Bet ir dzūkai, ir žemaičiai tuoj pajuto, kad kirčiuojant antrą skiemenį skamba lietuviškiau. Romualdas Ozolas pastebėjo, kad abejonės dėl vietovardžių kirčiavimo – mūsų nykimo požymis.
Atsisveikinant nesinorėjo tikėti R. Sadausko pasakymu, kad jis jau nerašys, esą nuo kūrybinių kančių jį jau išvaduoja gili senatvė… Būdavo, ir anksčiau jis taria: dabar nerašau, ir taip gera nerašyti… O žiū – netrukus ir pasirodo nauja nerašančiojo knygelė… Beje, minėtoje naujausioje knygoje radau skyrių „Nežinomo poeto kapas“, kur viskas išdėstyta truputį aiškiau. Šeimininkas kapstęsis tvarte ir atradęs akmens plokštę – tokią lygią – lyg nuo kapo… Paskui telefonu paklausęs Poezijos pavasario organizatorių, kurie poetai atvažiuos į jo sodybą, ir išgirdęs, kad tie poetai dar nežinomi… Taip ir atsirado tas kapas. Kaip rašo R. Sadauskas: Nėra aukštesnės poezijos už mūsų liaudies dainas, o kiekvieną jų kūrė atskiras žmogus, ne liaudis, krūvon susirinkusi. Kas pasakė, kad mėnuo saulužę veda? Žodžiu, jokia gėda ilsėtis nežinomo poeto kape. Tačiau svečiai, Poezijos pavasario dalyviai, šią mintį sutiko tyla. Jie tebetiki, neprarado vilties į amžinybę. O Dzemydų (…), pirmąsyk antkapėlį išvydusi, priėjo arčiau, persižegnojo ir sukalbėjo poterėlį už nežinomus poetus arba už tuos, kurių ji taip atidžiai klausėsi, kai čia aną gegužės pavakarę deklamavo postmodernistines eiles.
Atrodo R. Sadauskui, jeigu nepavyksta išgelbėti žalio miesto, tai pasiseka dalelę pasaulio perkurti kitur. Ir ten, talkinant arkliui Maurui ar triušiui Princui, yra ištiriami įvairūs žmonės, ir taip atsiranda paprastų, bet skaidrių ir provokuojančių tekstų apie svečius pasaulyje.
STASYS STACEVIČIUS, punskas.pl
Autoriaus nuotraukos