Kaip gyvenama kitapus sienos, perplaukus skersai Galadusio ežerą, pasakoja ūkininkas Artūras Matusevičius:
– Ne visad gera ir smagu gyventi ramesnėj vietoj. Kiekvienas savaip supranta gamtą. Vieni nori ramiai patys pailsėti ir paklausyt gamtos garsų (pvz., paukščių, varlių), ją stebėti, tyrinėti, žiūrėti į mėnulį, žvaigždes. Tačiau yra ir tokių, kuriems gamta nerūpi. Kai kurie garsia muzika išbaido paukščius ir gyvūnus. Lietuvoje daug kur išsilaikė pelkynai, miškai. Mažai paliesta gamta ten, kur nevykdyta melioracija (pasienio ruože) ir kur nebuvo kolūkių. Pasienio ruožo nespėta sukasinėti ir veikiant kolūkiams (1964 metais jiems leista dirbti iki pasienio zonos).
Kitoje pusėje Galadusio ežero, kitapus Burbiškių, Jonaraisčio, Radžiūčių kaimų, išliko nepaliesti arealai su natūralia augmenija ir gyvūnija (gyviais, žolėmis, gėlėmis).
Pusantro kilometro pločio zona ir pusė kilometro už jos – tai teritorija, į kurią nevalia buvo įžengti. Sodybos iš čia iškeltos 1940 ir 1946 metais. Išliko iki šiolei įspūdingi stori medžiai, daugel metų augę kadagynai. Buvo pradėtas vykdyti projektas „Kraštovaizdžio zona“, bet ekologų budrumo dėka jo atsisakyta ir originalios vietos nebus urbanizuotos. Nors susikūrė kelios sodybos prie Galadusio ežero, bet sulaikytas tolesnis plėtimasis. Iškirtus neliečiamoje pasienio zonoje krūmokšnius, atsivėrė neregėtas vaizdas: išryškėjo senoviniai žemdirbių rėželiai, apie 15 metrų pločio juostos tęsiasi nuo ežero per visą kalną. Kultūros paveldo komisija apsilankiusi paneigė mitą, kad vietos nevertingos. Žemė daug dešimtmečių nebuvo dirbama, paviršius išliko nepaliestas, toks, koks buvęs seniau, nuo senovės laikų.
Kuriant kolūkius, kai lyginta žemė, nustumti pastatai, sodybos, keliams buvo išrinkti akmenys iš buvusių trobų pamatų.
Matusevičių sodyboje stovyklavę ekologai, vadovaujami dr. Eduardo Budrio, surado apie 30 rūšių nematytų, retų bitelių, murkiančių varlių (taip vadinamos varlės kūmutės – tvirtina Artūras), drugelių, laumžirgių, balinių vėžlių, kelias rūšis šikšnosparnių. Entuziastas Artūras Matusevičius mėgsta stebėti gamtą vakarais bei dirbdamas, įrašo garsus, nufotografuoja. Jis sako visa tai parodęs, informavęs ekologus, etnologą. Mokslininkai tuo susidomėję. Jis parodė taip pat baltuosius garnius. Prie Galadusio ežero šių paukščių priskaičiavo 24. Juodai balti gandrai jau išskridę prieš pusę mėnesio, o šitie sparnuočiai vis dar renka varles.
Artūras pastebėjo ir parodė, kur apsigyvenęs erelis – suopis. Šis paukštis jo kaimyno Pecukonio sode susikrovė panašų į gandrų lizdą ir jau keletą metų laikosi toje pačioje vietoje.
– Salose prie Dusnyčios kaimo laikosi jūrinis erelis, – sako Artūras. – Aš pastebėjau, kad jis nemėgsta varnų. Tad varnos savo garsiu karksėjimu vis išduoda, kur jis apsistojęs. Joms garsiai karksint pamatau, kad paukštis jau salose. Pasisukioja ir ūsuriniai šunys, pas mus gyvena ežiai, voverys. Žemdirbystė čia išvaikytų visa, kas gyva. Be to, poilsiautojų triukšmas, dažnai garsi muzika gąsdina vietinius gamtos gyventojus.
Artūro proseneliai pavarde Kaušikai. Povilas Matusevičius vedė Martyną Kaušikaitę. Matusevičiai nuo seno gyveno Ūdininkuose. Tėvelio senelio Andriaus žmona buvo Ona Češkevičiūtė, Adomo Češkevičiaus duktė.
Artūras Matusevičius domisi praeitimi, senuoju menu, kalvyste, kryždirbyste, molio dirbiniais, pastatais, turi sukaupęs nemažai senovinės medžiagos.
– Nuo seniai domiuosi praeitimi, – pasakoja jis. – Norėjau savo ūkyje įrengti muziejų. Pastačiau senąją techniką, molinį tvartą, turiu sukaupęs visą kalvės įrangą (daug nusipirkau ir Lietuvoje, ir Lenkijoje iš buvusių kalvių). Suradau kelis daiktus savo sodyboje ir ardamas žemę. Lietuvos pusėje prie Galadusio ežero kitados buvę dideli kaimai: Galiniai, Felicinavas ir mūsų Ūdininkai. Dabar juose gyventojų likę nedaug. Domiuosi praeitimi, tad turiu senų žemėlapių. 1792 m. žemėlapy yra šie seni kaimai ir net pažymėtos sodybos. O 1808 m. žemėlapyje jau tik juodais brūkšneliais užbrėžta, kur buvusios sodybos. Vokiečių laikais, 1915 m., sudarytame žemėlapy yra tiksliai pažymėta, kur stovėję pastatai.
Girdėjau pasakojant, kaip 1940 m. ankstyvą, šaltą, nors ir be sniego, pavasarį užėjo rusai. Jie ir jų arkliai buvo labai išalkę. Žmonės matė, kaip arkliai žievę nuo medžių graužė.
1944 m. vokiečiai padegė mano mamos namus. Liko be pastogės šeši vaikai su tėvais. Buvo 11 ha žemės, keturi arkliai, bet tuoj vieną paėmė rusai, kitą – vokiečiai, trečią nušovė, tad liko tik vienas menkesnis ir dar šlubas arklys. Šeima patyrė daug vargo.
Po gaisro liko molinio tvarto sienos, tai aptvarkė, apdengė. Buvo kur gyvulius laikyt. Mažas langelis viename gale. Sau pasidarė kur gyvent, bet ankšta ir tamsu, šalta žiemą kaip kalėjime. Tiek privargo gyvendami tame molio tvarte per 10 metų.
Pasienyje tarp Borisuvkos ir Galinių 1946–1968 m. buvo „zastavas“ (pastatas, kur įsikūrę kareiviai), o anksčiau, 1922–1946 m., tame pastate buvusi mokykla su daugiau kaip 100 mokinių. Paskui iškėlė mokyklą pas Vaznelius Felicinavo kaime (čia vienus metus veikė). Po to Šatkauskų tuščiuose namuose Buniškių kaime veikė mokykla. Dar vėliau perkėlė į kitą kaimą – gal Sodžiūnus.
O minėtas namas tai caro laikais statytas kaip valsčiaus pastatas su raštinės dideliais stalais ir dideliais stalčiais. Man kaimynė senolė Verbickienė pasakojo, kad kareiviai po 1968 m. perėjo į naują „zastavą“.
O nuo 1922 m. pasieniečiai buvo įsikūrę, kur dabar Žukauskai gyvena. Ten du kareivių namukai buvo. O tame caro laikų name prieš 1970 m. atkeldino valdžia nelaimės ištiktuosius. Kai sudegė Puniškiai, tai juos apgyvendino čia. Paskui kolūkio valdoje tas caro laikų pastatas buvo, tai kolūkis už čekius pardavė Mockevičiams iš Buniškių.
G. Pakutkienė, punskas.pl