Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos, Kovo 11-osios, išvakarėse Seinų, Punsko ir Vidugirių mokyklų moksleiviai dalyvavo ekskursijoje į Lietuvos Respublikos Seimą. Pagrindinis kelionės tikslas – dalyvauti Lietuvos moksleivių sąjungos paskelbtoje tautinių apyrankių pynimo akcijoje „Lietuvai ir man“. Šią kelionę rėmė Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija.
Nuvykę į Vilnių moksleiviai svetingai buvo priimti Seime, kur prieš 25-erius metus atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Jaunimas galėjo stebėti Seimo pavasario sesijos pradžią, iš arčiau pamatyti parlamento darbą bei pagelbėti tautos išrinktiesiems, tiesa, ne priimant įstatymus, bet pinant apyrankes. Vėliau moksleiviai su Seimo nariais užrišo juosteles ant Gedimino stulpų maketo Seimo rūmų galerijoje.
Lankydamas Seimo rūmus, jaunimas pamatė istorinę Kovo 11-osios salę, turėjo retą galimybę užeiti į Seimo Pirmininkės kabinetą, pasikalbėti ir nusifotografuoti su Loreta Graužiniene. Mažieji Vidugirių mokyklos vaikučiai labai džiaugėsi, kai Seimo Pirmininkės padėjėja pavaišino saldumynais.
Išėję iš Seimo rūmų, vaikai apžiūrėjo Aukščiausiosios Tarybos gynybinių barikadų, iškilusių lemtingais laisvės paskelbimo ir gynimo metais, likučius. Paskui sustota ties buvusiais KGB rūmais, kur kalėjo ir žuvo tūkstančiai nekaltų žmonių. Svarbu buvo apsilankyti tautos dvasinėje šventovėje – Vilniaus arkikatedroje, pasimelsti prie Lietuvos globėjo šventojo Kazimiero palaikų.
Moksleiviai lankė Vilniaus signatarų namus, kur Lietuvos Tarybos nariai 1918 metų vasario 16 dieną paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Tarp dvidešimties signatarų buvo ir „mūsiškis“ – vyskupas Justinas Staugaitis, baigęs Seinų kunigų seminariją. Ekskursijos po Signatarų namus vadovės išsamiai paaiškino, kokiomis aplinkybėmis buvo žengtas drąsus istorinis žingsnis ir gimė laisva Lietuva. Nors ir pavargę po ilgos kelionės ir daugybės įspūdžių, mokiniai įdėmiai klausėsi pasakojimų, o istoriniame kambarėlyje, kur buvo pasirašytas Nepriklausomybės aktas, sugiedojo Lietuvos himną.
Keliaudami Vilniaus senamiesčio gatvėmis, mokiniai užsuko pasimelsti į dvi pagrindines gailestingumo vietas – Aušros vartų koplyčią ir Dievo gailestingumo šventovę.
Patriotizmo pamoka Vilniuje baigėsi Rasų kapinėse, kur ilsisi dr. Jonas Basanavičius. Tai vieta, kurią turėtų aplankyti kiekvienas lietuvis. Ir patikrinti save, ar gyvena siekdamas tų tikslų, kurių siekė šis garbingas lietuvių tautos patriarchas. Prie kapo jaunimas pasimeldė ir sugiedojo dr. Jono Basanavičiaus garbei „Tautišką giesmę“.
Vidugirių mokyklos informacija (M. T.), punskas.pl
Jau nuo kelių savaitių gapinuosi in tuos tep vadzinamus „komentarzus“ ir negaliu akių patraukcie. Ca tokio lygio diskusijos kap tam „Dzień dobry TVN“ ar „Pytanie na śniadanie“. Kiek gi galima ėscis ir rašyc nesąmones. Darbo imkitės o ne brangų laiką derkcie an bevertių diskusijų. Nesvarbu kiek ca bus rašyta, diskutuota, vistiek nieko nepakeisit. Galioja demokratija, bet tas demotratiškumas vakaruose yra siejamas su moralinėmis normomis, kurių ca žūrau niekas nesilaiko. Jei Europon nepacinka tai won in rytus su separatistais mušcis.
ir dar pastaba ‘as’-ui: nerašiau, kad kažkas turi keistis, rašiau: turime keistis, turime atsisakyti abejingumo, prisitaikėliškumo ir tt. Taigi,nerašiau, kad kažkas, jūs ar jie, o MES, t.y. ir save turėjau omenyje. Kaip ir beje, aš taip pat priklausau „mokytojų, tėvų, visuomenės organizacijnų’ kategorijai.
tai manote, kad esame tokie idelūs, kad jau negalime būti geresniais?
Kad nėra kur tobulėti?
Tik keli pavyzdžiai mūsų apsileidimo:
-mažėja lankomumas lietuviškuose renginuose (dar ten kur dalyvauja vaikai, ateina tėvai, bet pav.jei atvyksta kad ir labai geras ansamblis iš Lietuvos- scenoje daugiau artistų nei žiūrovų)
-vis dažniau Punsko gimnazijos mokiniai renkasi lenkiškas mokyklas Seinuose ar Suvalkuose, nors jas baigę, nepasiekia kažkokių ypatingų rezultatų, Tai jau tampa mada jaunimo tarpe.
-lietuviškos spaudos skaitomumas. Pasidomėkite, ko prisiklauso mūsų ,okinukai, kurie talkina, renkanr prenumeratą ‘Aušros“ ar „Suvalkiečio“
-jau nebe mada, o tiesiog epidemija tampa mišrios vedybos. Kuo tai baigiasi, turbūt nereikia aiškinti. Geriausia tai atspindi gyventojų surašymo rezultatai, kai aiškėja, kad per dešimt metų sumažėjo mūsų per pus.
Ar vardinti toliau?
Kraštietis – tai žmogus katris pasikavojis už kampo ant visų rėkaloja, kad cinginiai, apsilaidy, viskam abejingi ir pan.. Macycie , kad jis cik vienas viskų gerausiai išmano ir dzyrba kap reikianc. Jeigu jau tokias kytras, mandras, viskų žinancis ir kvackas tai atvažuokie in Suvalkus ir padėkie mums sutvarkycie klubui „Vienybė“ patalpas, ba jau nuo kelių mėnasių ,su mūsų miesto valdzu, negalim to reikalo išspręscie.
Kraštieti, toks įspūdis, kad tik tu vienas šitam krašte viską girdi, viską supranti ir keistis tau nereikia. Taigi, vietoj visus čia aplinkui kritikavęs, pradėk dirbt taip, kaip kunigas Marius. Tada nereikės ištisas dienas sėdėti internete ir gnaibyti kiekvieną, kas neatitinka tavo pasipūtusiam mąstymui. Pirmiausia pradėk nuo savęs: ką tu pats gero padarei ir kaip tu tą Lietuvą myli.
kunigas Marius dirba už mus visus- ir mokytojus, ir tėvus, ir mūsų organizacijas . Kad mylėtume Lietuvą. Kad nusimestume savo apsileidimo, abejingumo, prisitaikėliškumo, komformizmo kiautus. Ar išgirstame, ar suprantame, ar norime keistis?