Čudni pas mus ciej orai. Rozų karšta, kad nėr kuom dūsuoc, o kitų šalta, kad net švedarį raikia traukc iš šėpės. Arba mano pomiecis trumpa, arba neacimenu tokios vasaros savo trumpan gyvenimi. Vienų dzienų moteriškės lakstė su livorais po daržalius ir daržus, o antryt nesinorėj laukan nosies iškišč, ba tep vėsu buvo. Nu gal būtų škada pavasarinio sėjimo, kapliavimo, alė tep ščyrai, tai man labiau škada to išlaiscyto darži vandenio. Jau aiškinu, kodia. Šiciek pasaulin gyvena žmonių, katriej neturi ne cik ko valgyc, alė ir gerc. Yra tokių, katriem vandenio lašukas aukso vertės. O vandenio Žamėj vis mažau… Kap kas sako, a, man ir mano vaikam da užteks! Tai aš klausiu, an kiek tu gali būc tokias savanaudzis, jaigu misni cik apė savi? Kur kitos kartos, kur da mūs palikuonys, kap jų atrodzis pasaulis, jaigu mes da neišmokom šėnavoc to, be ko negalėtum išgyvenc? Galiu zyzc, ardzycis, spardzycis, alė žinau, kad nieko nepakeisiu. Kol žmogus nesusivoks, nieko gero nebus. Čėsais sako, kad aš darydamas gerų, nieko nepakeisiu. Priešingai! Pirmiausia raikia pradėc no savį. Nežūrėc, kad kaimynas terša, tai ir aš teršu, ba pasaulis per mani vienų neisivalis. O jaigu kaimynas kirs kitam rankų, tai ir aš tų pacį darysiu? Mažais žingsnukais možna daug gero padaryc. Cik raikia biskį galvoc ir žūrėc, kas pasaulin darosi. Nesėdėc su prilipdzytu užpakaliu an sano pečo.
Kap jau pradėjau no karščų ir vandenio, pamisnau apė maudzynes ažari. Buvo dzienų, kadu misnau, kad nelipsiu in ažarų, palauksiu šiltesnio vandenio. O man iš šono sako: kap ne dar, tai kadu? Tuoj Joninės. Tuoj dzienos trumpyn, nakcys ilgyn. Tuoj Žolinės ir po vasarai. Iki kadu žadzi laukc šiltesnio vandenio? Nu ir biskį man daėjo. Teisybė. Taigi an nosies Joninės. Ir vėl pradės dzienos trumpėc. Tuom rozu ėmiau ir inlindau in ažaro vandenį. Kap žine, po minutei visai is nebuvo šaltas, konkrečau, vėsus, kap man iš pradzų atrodė. Vaiku būdama neacimenu, kad ažaro vanduoj būt tį kadu šaltas. Visadu kojų inkišį rėkdavom mamai ir tėtei: Ei! Alė šiltas! Visi acimenam, kap tan mūs vadzinamam šiltan vandenin lūpos pamėlynuodavo ir vieno tėvų paliepimo lipc iš vandenio neužtekdavo. Beveik visadu per pikcybas isigrabodavom iš ažaro. Alė da paskuciniam vandenio metri iki kranto būtinai raikėdavo sukišč užpakalius an pieštių. Tep kožnų rozų parvažuodavom ne cik šlapiais, alė ir pilnais mažų akmenukų maudzymosi kostiumukais. Dartės parainam su pilnom kelnėm, alė mulo, ba dar mažai kas maudosi, pakrantės užaina tuom bjaurybi. Ir tep povalio užanka ažarai…
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl