Patys užsakėme tą muziką

Baigėsi rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą. Baigėsi seimūnų rokiruotės. Beliko tik pasiūlyti kandidatus į premjerą bei ministrus ir laukti, kad Prezidentė vyriausybę patvirtintų. Turėtume džiaugtis – pagaliau prasidės ramus valstybės gyvenimas.

Ar mes, rinkėjai, turėsime ko džiaugtis, ar ne, bet siųstinių dauguma iš to džiaugsmo jau netelpa savo kaily. Tik viena bėda – Prezidentė neatėjo pasveikinti naujos valdžios, o tik raštą atsiuntė. Kaip tai reikia suprasti, kiekvienas bando aiškinti pagal savo galvoje sutelktus proto išteklius. Užuot susimąsčius, pranašiškai šį faktą aiškindami į paviršių su tais pačiais argumentais ir vėl išplaukia pažįstami veidai, kurie jau seniai šventė pergalę – V. Mazuronis, J. Olekas, J. Veselka, net kadenciją baigęs Prezidentas V. Adamkus, žurnalistai R. Žilinskas ir V. Bruveris. Tik A. Butkevičius, žurnalistų prie sienos remiamas, reagavo kukliai ir padoriai. O tų, kurie neatsidžiaugia, rinkimus “laimėję”, graudu klausytis. Graudu, nes visi vienu choru griežia dantį, kam valstybėje vienas atsakingas asmuo išsilaužė iš visos darniai unisoniškos rėksnių kaimenės. Beje, labai norėtųsi gerbti visus, kurie yra tautos rinktieji, norėtųsi ir kadenciją baigusį Prezidentą V. Adamkų pagarbiai minėti. Bet ar jis gerbia pirmuoju valstybės asmeniu tautos išrinktą savo įpėdinę? Kam reikėtų girtis – Jis taip niekad nebūtų padaręs? Galbūt… Jis yra auklėtas pagal vakarietišką etiketą. Tik kodėl, kai į Lietuvą atvykęs buvo JAV Prezidentas Dž. Bušas susitikti su trimis Pabaltijo valstybių Prezidentais, to etiketo žinovas, pats būdamas šeimininkas, prieš save pro duris nepraleido sau postu lygios moters, Lietuvos viešnios – Latvijos Prezidentės V. V. Freibergos? O gal ir svečią Estijos Prezidentą gražu būtų buvę praleisti prieš save? Tam jis šeimininkas. Toje vietoje ir Kindziulis būtų mokėjęs pagarbiau pasielgti. Tai ar ne geriau būtų ir šia proga patylėti, net jei tokiame Prezidentės geste ir nepajėgia prasmės įžvelgti? Jei ko nesuprantame, bent neatskleiskime to. Negerbdami kitų, bent savęs tokiems šaipams nestatykime. Beje, visi kiti minėtieji veidai cituoja vieną ir tą pačią mintį – juos išrinko tauta, kaip galima jų nepagerbti? J. Veselka net spėliojo, ar tik nebus Prezidentei sijonėlis plyšęs. Kas kam galvoj, alkanam duona… Bet moralinės vertybės, matyt, ne jo įžvalgoms. Kodėl tie rinktiniai, o su jais ir skirtiniai R. Žilinskas bei V. Bruveris, nemano, kad Prezidentė vėlgi tos pačios tautos valiai atstovauja? Negi pamirštame, kad ir ji savo poste nėra apsišaukėlė? Beje, jeigu jau turėtume tą valią pasverti, tektų vieną dalinti iš 141, ir šitą santykį taip pat turėtume įsisąmoninti. Toks prieš kameras skleidžiamas pyktis labai blogą pavyzdį rodo jaunimui ir moksleiviams. Tai labai nepraustaburniška ir nepedagogiška. Ko vertos vyrų kalbos dėl rūpesčio Lietuvos ateitimi, jeigu patys tų vertybių likučius griauname? Iš ko mes mokysimės to gražaus, pagarbą vieno kitam rodančio etiketo? Aukštesnio elito juk neturime. Deja, ir nuo šito tenka nusigręžti. Visi tie šūkaliojimai sukelti dėl nepatenkintų labai negražių ambicijų. Turėjo būti toks triumfinis dvidešimtmečio ingresas į Seimą, o čia, jų pačių manymu – šnipštas. Šitaip mumyse ir išlenda valstybingumo tradicijų stoka.

 

 

Suprantu, žurnalistai ar politiniai apžvalgininkai politinės, ir juo labiau pedagoginės nuovokos gali ir neturėti. Tebūnie jiems atleista. Mūsų žiniasklaidos nėra aukšti reitingai. Kaip ir prokuratūros. Bet geroji valia ir etiketo pagrindai visiems turėtų būti privalūs.

Tik viena Tėvynės Sąjungos-Konservatorių atstovė Agnė Bilotaitė mėgino įžvelgti Prezidentės kilnią intenciją, kuri savo desperatišku gestu dar bandė ginti moralines vertybes ir negalėjo vaizduoti, kad Lietuvoje nieko neįvyko.

Dėl tradicijų laužymo. Apie tradicijas, kaip ir apie klimatą, galime spręsti iš šiek tiek ilgesnio laiko tarpo, negu vienos žmonių kartos atmintis siekia. O juk mūsų pokario valstybingumo istorija dar tik dvidešimt metų siekia. Tradicijos taip greit nenusistovi. Todėl ir šitos išvados kvepia daugumos naivumu.

Dėl nekaltumo prezumpcijos – taip, gerai, kad ir V. Mazuronis ją supranta. Kol kaltė neįrodyta, sodinti per anksti. Tačiau jeigu aš būčiau įtariamas nešvariais darbais, nesisiūlyčiau į valstybinius postus. Šitai užsieniuose šimtais taurių pavyzdžių patvirtinta. Jeigu jausčiausi tikrai nekaltas, pirma pasistengčiau, kad prokuratūra mane išteisintų. Šitaip nekaltumo prezumpciją turėtų ir V. Mazuronis suprasti. Tačiau šiuo atveju, matyt, turima svarbesnių interesų, negu žmogiškoji garbė, o prezumpcijos griebiamės kaip skydo.

Dėl teisėtvarkos: jeigu prokuratūra ir teismai per tiek laiko negebėjo išsiaiškinti, ar šie žmonės nekalti, vargu ar tos įstaigos suinteresuotos, kad byla apskritai būtų išaiškinta. Kaip dabar patogu: įtariamieji turi neliečiamybės imunitetą, Seimo komisija būtinai įtars, kad keliami kaltinimai kvepia politikavimu, ir ratas užsidaro. Galbūt visi kalti, bet kaltė neįrodyta, taigi ir teisės sargai savo nerangumą galės nusiplauti. Gal ir premiją už tai gaus? Gaus ar ne, bet atsiras ir tokių, kurie taip spėlios. Esant tokiai padėčiai, tuščios pastangos sielotis dėl neišaiškintos problemos. N. Venckienė, nors buvo šaukiama prokuratūrai pateikti paaiškinimus, bet kaip tik visais tais atvejais jai koją skaudėję. Bet užtat galėjo dalyvauti rinkimų kampanijoje. Ar tai nejuokinga? Ir ji, teisėja, dar kitus drįsta kaltinti? Nelendu į Garliavoje sukeltą sceną, kalbu tik dėl dalyvavimo rinkimų kampanijoje. O koalicijoje be galo patogu kuo daugiau turėti tokios neaiškios reputacijos narių. Jie tas tą būtinai gins, ir koalicija bus tik dar stipresnė. Tik ne mūsų interesai ją vienys. Šitaip gudrieji mūsų naivumu naudojasi.

V. Gedvilas – jo visiškai nepažįstu, koalicijos teigimu – nuostabus žmogus. Galbūt. V. Gabšys – tarptautinės teisės specialistas – taip pat rodosi besąs puikus, tik kažkodėl prie jo prokuratūra kabinėjasi. Na ir čia ar ne spektaklis? Specialistas žinos, kaip gintis. Jeigu šiedu geri pažįstami, gal ir Pirmininkas žino, kas gula ant jo bičiulio sąžinės. Jei taip, tai ar ir juo mes galime pasitikėti? Kodėl šis, klausiamas, kaip elgsis, kuomet prokuroras kreipsis dėl neliečiamybės panaikinimo, atsakė – spręs, kaip partija pasakys? Jei ir protingas, bet ne nūdieniškas. Anoje epochoje taip elgėmės. Tada iš prievartos. O šiandien ar irgi jaučiame tą pačią prievartą? Galimas daiktas. Todėl užuot linkėjimų galėčiau Jam tik užuojautą pareikšti, kad iki šiolei senų lukštų nenusikratė.

Pabaigoje belieka kreiptis į rinkėjus: – Brangūs Tėvynainiai, ką bedarytų šis Seimas, kad ir kaip savanaudžiautų, kad net mus ir elgetomis paleistų, kaltinti tikrai jo negalėsime. Jis dirba, remdamasis mūsų valia. Mes pasodinome savo siųstinius į aukštas kėdes. Tik pamiršome prieš tai leisti jiems pasimatuoti, ar jie prie tų kėdžių priaugę. Jei sakysime, kad didesnių elgetų jau ir būti tarp mūsų negali, neburnokime. O šiandien belieka džiaugtis tuo, ką turime – kokį Seimą subūrėme, tokį, ir jis bus mūsų atspindys. O sportinę komandą Seime žurnalistai jau telkia. Ar ne dėl noro pasportuoti tiek daug pirmame posėdyje vyko kalbų dėl Pirmininko kandidatūros, kai ir taip buvo žinia, ką juo koalicija patvirtins? Tokiu teatru net ir pats naujokas S. Jovaišas nerodė pasitenkinimo. Jeigu čia tiek energijos buvo leidžiama švilpimui, tai ji ir toliau tausojama nebus. Toli važiuosime ar ne – bet girdėsimės tai tikrai iš toli.

A. Uzdila, punskas.pl