Taip malonu įsiskverbti į gamtos paslaptis ir tuo pačiu pažinti save, nedarant žalos nei gamtai, nei sau, bet tiesiog švelniai suvedant juos vieną su kitu ir sukuriant pusiausvyrą.
(Gėtė)
Sodininkai pataria: kol neišbrinko medžių pumpurai, reikia skubėti nugenėti nereikalingas vertikaliai augančias šakeles, ūglius, praretinti, kad saulės šviesa geriau galėtų prasiskverbti. Turime užtikrinti žiedams ir lapams saulės energiją. Verta ir patręšti organinėmis trąšomis.
„Žmonės atitinkamų augalų sėjos metu visada žvelgavo į mėnulį. Žinojo pagal jo fazes, ką sodinti, sėti, ir gerai augo“, – sako Birutė Roglienė. „Mėnulis – pagalbininkas kasdieniuose darbuose“, – rašoma 2015 metų sodo darbų kalendoriuje.
Žmonės, įdėmiai stebėdami gamtos reiškinius ir augaliją, tapo svarbių reiškinių analizavimo meistrais. Darbų sėkmė priklausė ne tiek nuo darbo įrankių, įgūdžių, kiek darbo atlikimo laiko. Nuo seno žmogus gyveno tobuloje harmonijoje su gamtos ritmais, stebėdamas gamtos reiškinius, pamatė jų tarpusavio ryšį. Ypatingo dėmesio vertos jėgos, susijusios su mėnuliu. Žmonės susikūrė „žvaigždžių laikraštį“, pagal kurį žinojo, kokios jėgos tam tikru metu veikia ir kokios tuo metu svarbios. Senoviniai kalendoriai sudaromi pagal mėnulio judėjimą, nes jis kasdieniam žmonių gyvenimui turėjo daugiau įtakos nei saulė.
Tai patvirtina ir pašnekovė Birutė. Daug priklauso nuo mėnulio, bet žmogus privalo prižiūrėti, palaistyti, apkaupti, patręšti. Net Velykos švenčiamos prasidėjus pavasariui, pirmąjį sekmadienį po pirmosios mėnulio pilnaties. Sveiką ir kokybišką derlių galima užsiauginti be chemijos, nes vaisiai kaupia saulės energiją, žolynų skonis atspindi žemės ir dangaus harmoniją. Mėnulio fazės daro įtaką paskiroms augalo dalims. Kai mėnulis dyla, augalo sultys teka į šaknis, žemė „įkvepia“, ruošiasi priimti energiją. Nuo jaunaties iki pilnaties atvirkščiai – sultys kyla aukštyn, žemė „iškvepia“. Daržovės ir augalai, derlių auginantys virš žemės, sodinami ir sėjami, kai mėnulis pilnėja. Po žeme derlių auginančias daržoves verta sodinti arba sėti mėnuliui dylant arba pilnėjančio mėnulio dieną.
Birutė Roglienė sako: „Rudenį tręšiu vištų mėšlu, neišmetu kiaušinių lukštų, renku pelenus“. Pagal minėtą kalendorių, medžio pelenai – gera trąša ir vaistas augalams. Kiaušinių lukštai tinka dirvos rūgštingumui neutralizuoti. Juose yra daug kalio, magnio, fosforo, organinių medžiagų, baltymų, riebalinių medžiagų, angliavandenių, metalo junginių, amino rūgščių.
Lapuočių ir spygliuočių medžių pelenai turi fosforo, kalcio, kalkių. Ypač tinka rūgščioms dirvoms. Neturi chloro, tad tinka braškėms. Pelenais apibarstoma šakos vaiskrūmių ir vaismedžių – taip dezinfekuojama žievė. Reikia laikyti pelenus per žiemą sausai, nes vanduo išplauna kalį.
Reikia nepamiršti pasisodinti laukinių bulvių – topinambų, turinčių vitaminų B, C, karoteno, mineralinių medžiagų (silicio, cinko, kalio, geležies – tinka sergantiems mažakraujyste), baltymų, pektinų, amino rūgščių. Skatina šlapimo, tulžies išsiskyrimą, gerina širdies darbą, saugo nuo vidurių užkietėjimo.
Salieras skatina šlapimo išsiskyrimą. Jais gydomos inkstų ligos, vandenė, podagra, sąnarių reumatas, nutukimas – nes gerina virškinimą ir medžiagų apykaitą. Tinka kaip išoriniai vaistai – sumušimui, pabrinkimui, sąnarių uždegimui gydyti.
Jau galima leisti sulą iš klevo, beržo kamienų, tik su saiku ir reikia nepamiršti po mėnesio ar ir greičiau užkimšti žaizdą mediniu kamšteliu su moliu, nes kitaip medis išdžius. Beržo arba klevo sula pagerina sveikatą, tinka akmenligei gydyti. Verta gerti iki trijų stiklinių per dieną (nepatartina diabetikams).
Portale delfi.lt rašoma, jog suloje yra nemažai geležies, vario, kalio, kalcio, azoto, bario, fosforo, magnio, natrio, nikelio, taip pat įvairių rūgščių, eterinių aliejų, saponinų (lengvina atsikosėjimą ir skatina šlapimo išsiskyrimą). Šviežioje beržų suloje nustatyti devyni makro- ir mikroelementai (1 kg: Cu 0,09; Fe 0,67; Cr 0,02; Mn 1,17; Zn 1,49; Na 14,5; Mg 22,0; Ca 56,5; K 115,0. Beržų suloje būna 1–2%, o klevų – 2–4% cukraus.
Beržo lapeliai su „klijais“ (užpilti degtine) ankstyvą pavasarį tai geras vaistas ant žaizdų, o džiovintų lapų arbata gerai veikia inkstus, širdį.
Pavasarį dilgėlės geležies turi. Vartojamos sriubai, mišrainėms, jų nuoviras – plaukams plauti. Verta jas rinkti ir vartoti bei džiovinti jau dabar, – pataria O. Tumelienė.
„Ko gero, šiemet ir vėl pavasaris bus pavėlavęs, visi matome, bet ne tai mane ir kitus ūkininkus neramina. Atšilo, bet numatomas dar šaltis ir sniegas. Reiktų sėti dėžutėse pomidorus, salierus, porus, – sako Birutė Roglienė. – Darželyje turiu ilgamečių gėlių, daugiausia rūšių lelijų. Dabar pats laikas persodinti kambarines gėles. Pelargonijų reikia atžalas nuskabyti ir sukaišioti į vazonus su paruošta žeme, palaistyti, palaikyti kur vėsiau ir tamsiau, o kai išleis šaknis, prigis – pastatyti vazonėlius šviesoje ant palangės, tai atšilus orams gražiai sužydės.
Šiemet lengva žiema, mažai šalo, tik keliskart gerai pasnigo. Mane neramina tai, kad neiššalo kenkėjai. Žiema lyg ir užleidžia vietą pavasariui, bet nežinia, kaip dar bus iki Velykų ir po jų.“
G. Pakutkienė, punskas.pl