Nejaugi vėlyvos Velykos reiškia ir vėlyvą pavasarį?
Ūkininkai Jurgis Vaznelis iš Vidugirių ir Julius Nevulis iš Lumbių pataria neskubėti su sėja, geriau sėti javus ir sodinti daržoves pradžiūvusioje išpurentoje dirvoje, kai naktimis nebūna šalnų. Greičiau augs ir bus sveikesni, negu kad pasėtume ar pasodintume anksti šaltoje ir šlapioje, gerai neišdirbtoje dirvoje.
Jurgis sako, kad bandęs sėti anksti anais metais, bet nieko gero neišėjo, ligos plito, blogai šaknijosi, dalis daigų iššalo. Tačiau taikėsi ir tokių pavasarių, kai apie Velykas reikėjo skubėti apsėt laukus. Mat visą gegužę laikėsi sausra, žemė įdžiūvo ir neįmanoma buvo dirbti, o per sausrą pasėti javai nevienodai sudygo, blogai augo ir menko derliaus sulaukta.
Jurgis sėkmingai nuomoja žemės ir Lietuvoje. Pernai ten, tinkamai tręšdamas, prisipjovė žolės ir paruošė 100 šieno ritinių. Žiemą parsiveždavo po kelis. Dar daug jų ten likę. Iš to nauda ir vietiniams, ir mūsų krašto ūkininkams, nes žemė nedirvonuoja.
Jurgis, kaip ir Julius, balandžiui įpusėjus, vasarojų baigia sėti. Žiemkenčiai kur ne kur nušalo, bet dėl nuostolių nesikreips į draudimo įstaigą, nes procesas ilgai užtrunka ir neverta laukti atlygio.
Kukurūzams žemę baigia ruošti: apmėžė, aparė mėšlą, išakėjo. Tačiau kai nėra šilumos ir per daug šlapia žemė, tai tik ligos ir piktžolės plis. Geriau palaukti teigiamos nakties temperatūros ir dieną daugiau šiltesnių saulės spindulių, – lyg susitarę tvirtina abu ūkininkai.
Julius sako, kad ūkį perėmęs jo sūnus, o pats ir žmona – jau pensininkai, bet nemažai padeda, nes sūnus su marčia dirba ir valdiškuose darbuose Seinuose, į darbą kasdien važiuoja 4 km. Jis pasakoja: „Retas kas prieš Velykas ryžosi sėti vasarojų, nes naktį šaltukas galėjo kaipmat viską nušaldyti. Po Velykų taip pat tik retkarčiais prasiskverbianti saulė šildė žemę, nors šiais metais pavasaris atėjo kovo pradžioje.“
O kokia padėtis Lietuvoje? „Retai taip buvo, kad ne tik žieminiai javai, bet ir pievos bei ganyklos per žiemą išsaugojo žalią spalvą. Orų temperatūra 2-3 laipsniais viršijo daugiamečius vidurkius. Žiemą žemė (pašalas) nebuvo įšalusi, tai drėgmės kiekis joje nebuvo pernelyg didelis. Atrodė, kad už savaitės kitos bus galima pradėti vasarinių miežių sėją, o gal net ir vasarinių kviečių. Deja, nuolatiniai lietūs ir įkyriai pastovi 3-6oC orų temperatūra ilgai neleido pradėti vasarojaus sėjos. Balandžio pabaigoje vasarinių javų pasėta vos dešimtadalis planuojamo ploto. Prasidėjusi vasarojaus sėja išryškino tiek teigiamus, tiek neigiamus šio pavasario sėjos ypatumus:
• per didelė paviršinė dirvos drėgmė;
• per žema dirvos temperatūra;
• per seklus priešsėjinis dirvos purenimas;
• nepakankamai kokybiška sėja ir ypač netolygus sėklų įterpimo gylis;
• blogesnė sėklų kokybė nei per paskutinius 3-5 metus.
Be abejo, didelę dirvos paviršinę drėgmę lėmė didesnis nei įprasta kritulių kiekis ir saulėtų dienų trūkumas. Šlapoka dirva lėmė ir prastesnį priešsėjinį įdirbimą. Galima sutikti su ūkininkų teiginiu, kad šlapesnėse žemėse reikia sekliau įterpti sėklas. Tačiau purenti šlapoką žemę reikia giliau. Tai daroma siekiant padidinti deguonies kiekį dirvoje. Kai pakanka dirvoje drėgmės, sėjos guolis neturi įtakos sėklų dygimui, o deguonies kiekis per šlapioje dirvoje yra vos ne lemiantis veiksnys dideliam sėklų lauko daigumui. Šį pavasarį tų ūkininkų, kurių žemės yra sunkesnės granuliometrinės sudėties arba jose yra per daug drėgmės, priešsėjinis dirvos dirbimo gylis turėtų būti 6-8 cm.
Visi žemdirbiai žino, kad kultūrinių augalų sėklų lauko daigumas ir tolesnis augalų augimas tiesiogiai priklauso nuo sėklų įterpimo gylio. Lietuvos klimatinėmis-dirvožeminėmis sąlygomis migliniai javai sėjami 5 cm gyliu. Šį pavasarį optimalus vasarinių javų sėjos gylis neturėtų viršyti 3 cm. Jei orai šiltės, o kritulių bus mažai, tai ir sėjos gylio rekomendacijos keisis.
Galima išgirsti ūkininkų nusiskundimų, kad šį pavasarį javų sėkla yra iš esmės blogesnės kokybės. Norint gauti optimalų pasėlio tankumą, būtina žinoti ir sėklų kokybės reikšmes, dirvos fizikines savybes, sėjos laiką ir kt. Visi šie parametrai būtini tikslesnei augalų lauko daigumo prognozei.
Šį pavasarį sėklų normą reikėtų didinti 20-30%.
Per šlapia ir šaltoka dirva yra esminė kliūtis šaknų sistemos efektyvumui. Net ir patręšus optimaliomis tręšimo normomis, augalams gali trūkti maistinių elementų normaliam jų augimui. Ir vėl, jei dirvos yra linkusios užmirkti, reikia šiek tiek didinti tręšimo normas, ypač kalio trąšomis. Kalis neįeina į augalo organinius junginius, bet jis yra savotiškai atsakingas už medžiagų apykaitą augalo organizme ir ypač už jų dinamiką tarp šaknų ir antžeminės dalies. Įprastais metais vasariniams miežiams ar kviečiams tarp fosforo ir kalio trąšų optimalus santykis yra 1:1,5, o lietingesnę vasarą šį santykį reikėtų padidinti 1:2.
Miežiams sudygus, išberiamos arba išpurškiamos azoto trąšos, taip pat galima išberti naują trąšą NPK 20-8-9+S+Zn.
Šlapoka ir šaltoka žemė yra didelis akstinas ligų plitimui tiek dygstančiose sėklose, tiek ir augalams augant. Sėklų beicavimui būtina skirti ypatingai daug dėmesio. Sėklas apdorojus mikroelementais užtikrinamas subalansuotas augalų apsirūpinimas maisto medžiagomis. Efektyvių beicų ir mikroelementų derinys užtikrina stabilią rizosferą aplink šaknis, kuri kartu su augalų apsaugos priemonėmis užtikrina augalų atsparumą nepalankioms augimo sąlygoms, ligoms bei kenkėjams. Taip pat dėl fiziologinio mikroelementų efekto ir gero šaknų augimo daigų tarpsniu augaluose stiprėja oksidacinės reakcijos, o šaknys intensyviau išskiria tirpinančius reagentus ir fermentus – biokatalizatorius. Šie reagentai paverčia dirvoje esančias maisto medžiagas į lengvai augalams prieinamus junginius. Sėklų apdorojimas mikroelementais sustiprina pradinį daigų įsišaknijimą ir augimą. Augalai tampa aiškiai atsparesni nepalankioms augimo sąlygoms. Pastebėta, kad net prasčiau įdirbtoje dirvoje augalai sudygsta daug vienodžiau ir formuojasi produktyvus pasėlis.” (LŽŪU Agronomijos fakultetas, prof. A. Šiuliauskas, doc. V. Liakas; iš rapsai.lt)
Dėkoju už pokalbį. Linkiu daugiau saulės.
G. Pakutkienė, punskas.pl