Teatleidžia man darželinukai už straipsnio pavadinimą. Rašysiu ne apie juos, o apie suaugusiuosius, kurie nesuvokiamo pykčio vedami bando iš vaikų paskutinius žaislus atimti. Ir nieko nebegalima padaryti. Negi vaikų darželiu užsiims ESBO, JTO, seimai, jų komitetai ar komisijos? Tai būtų pernelyg vaikiška ir nerimta. Vaikų darželyje veikia kitos taisyklės. Arba prie jų prisitaikai, arba vienas lieki stovėti kampe. Tada jau tik dvi išeitys – garsiai trepsėti kojomis ir tikėtis, kad kas nors išgirs, arba tyliai verkti.
Mėnesio pradžioje viename skaitomiausių Lietuvoje dienraščių „Lietuvos žinios“ pasirodė straipsnis apie itin sudėtingą Lenkijos lietuvių padėtį (perspausdino jį www.punskas.pl). Straipsnis nagrinėjo dvi aktualias problemas: „Aušros“ išlikimo ir Vysk. Antano Baranausko fondo apmokestinimo. Aišku, nagrinėtų temų kontekstas buvo žymiai platesnis. Abu klausimai svarbūs, kadangi abi institucijos vaidina svarbų vaidmenį Lenkijos lietuvių gyvenime. „Aušra“ leidžiama nuo 1960 m. Per tą laiką patyrė įvairių sunkumų – cenzūrą, finansų nepriteklių, vidinius konfliktus, bet būta ir klestėjimo metų. Tačiau niekada anksčiau nebuvo taip rimtai svarstomas žurnalo uždarymas.
Kita tema – Vysk. Antano Baranausko fondo apmokestinimas. Fondas – tai nauja institucija, pradėjusi veikti prieš dešimtmetį. Taigi jai neteko patirti socialistinės Lenkijos realijų. Fondas administruoja dvi itin svarbias įstaigas. Tai „Lietuvių namai“ Seinuose, kur susitelkęs Seinų lietuvių kultūrinis gyvenimas, ir nuo 2005 m. pradėjusi veikti lietuvių „Žiburio“ mokykla.
Norėtųsi šiek tiek plačiau pakomentuoti tai, kokiomis sąlygomis nuo pat pradžių tenka fondui dirbti ir su kokiomis problemomis jis susiduria. Metų pradžioje paviešinta informacija, kad Seinų savivaldybė atsisakė fondą atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Tokių atvejų pasitaiko, tačiau galima sakyti, kad šiuo atveju tai tik „ledkalnio viršūnė“.
Kaip daugelis žinome, fondas buvo priverstas imtis atsakomybės ir steigti lietuvišką „Žiburio“ mokyklą Seinuose, kadangi vietos savivaldybės ne tik neketino to daryti, bet 2004 m. priėmė sprendimą uždaryti paskutines svarbias lietuvių švietimui mokyklas Seinų valsčiuje. Verta priminti, kad tuo metu jau galiojo 2001 m. Lenkijos Vyriausybės priimta Lenkijos lietuvių tautinės mažumos švietimo plėtros strategija. Šis Vyriausybės patvirtintas dokumentas numatė būdus išsaugoti lietuvių švietimą ir sudaryti sąlygas kiekvienam norinčiam mokytis gimtąja lietuvių kalba. Tačiau greit paaiškėjo, kad į Strategijoje įrašytus teiginius vietos savivaldybės žiūrėjo pro pirštus ir net neketino prisidėti prie jos įgyvendinimo.
Praėjus vos trejiems metams nuo Strategijos patvirtinimo buvo priimtas sprendimas Seinų savivaldybėje uždaryti paskutines mokyklas, kuriose buvo dėstoma lietuvių kalba arba mokoma lietuvių kalbos kaip dalyko. Tuo metu net nebuvo pradėti naujos lietuviškos mokyklos statybos Seinuose darbai. Fondas beviltiškai stengėsi gauti iš savivaldybės sklypą mokyklos statybai ar kokią nors kitą paramą šiam projektui įgyvendinti. Greit paaiškėjo, kad net tose vietose, kur miesto generaliniame plane buvo numatytos vietos švietimo objektams, sklypų savininkai nesutiks jų parduoti. Atsakymas būdavo vienas: „Mums duonai pakanka. Už jokius pasaulio pinigus…“.
Galų gale sklypą nupirkti pavyko iš vietos lietuvio. Lietuva priėmė istorinį sprendimą šį projektą finansuoti. Kai pastatas stovėjo, o mokyklos visa struktūra pradėjo veikti, kilo kitos problemos. Mokyklos kūrėjai pastebėjo, kad pateko į spąstus. Jos kūrimo pradžioje naiviai tikėta, kad fondui prisiėmus lietuvių švietimo organizavimo Seinuose naštą, vietos savivaldybė liausis trukdžiusi ir bus laiminga, jog ne jai teko šiuos darbus atlikti.
Surastas kabliukas. Remiantis Lenkijos švietimo įstatymu ir kitais teisės aktais, visos šalyje veikiančios pradinės, pagrindinės mokyklos bei gimnazijos turi turėti valstybinės mokyklos statusą, nepriklausomai nuo to, kas jas administruoja (savivaldybė ar kitas teisinis vienetas). Praktika parodė, kad svarbu, kas mokyklą administruoja, kadangi „mokinio krepšelis“ pirmiausia iš Finansų ministerijos patenka į savivaldybę, o tik po to ji perduoda tai institucijai, kuri atsakinga už mokyklos veiklą. Taigi „mokinio krepšelio“ lėšas galima perduoti nedelsiant, neskubant arba nusistovėjusia tvarka, kas reikšdavo 2-3 mėnesių vėlavimą. Taigi per daugelį metų nusistovėjo įprasta tvarka: savivaldybė delsdavo perduoti lėšas, fondas rašydavo protestą, ministerija liepdavo vaivados įgaliotiniam tautinių mažumų klausimais pasidomėti reikalu, pastarasis surinkęs informaciją raportuodavo ministerijai, o ši pranešdavo fondui, kad gavo savivaldybės pažadą ateityje lėšas pervesti laiku. Po 4 mėnesių visa vyko iš naujo.
Antras kabliukas. Vaikų vežiojimą į mokyklą reglamentuoja teisės aktai. Tai privalo užtikrinti savivaldybės, todėl jos lengvatinėmis sąlygomis aprūpinamos mokykliniais autobusiukais. Žinoma, nei viena savivaldybė niekada nesutiks vežti vaikų į fondo administruojamą mokyklą, tuo labiau lietuvišką. Vežti gali, bet tik į savąją, o lėšų grąžinti fondui už mokinių vežiojimą neketina. Fondas pasirūpino mokykliniais autobusiukais (ES lėšų ir Lietuvos pagalbos dėka), kadangi Švietimo ministerijos programos, pagal kurias dalijami autobusiukai, skirtos savivaldybėms (beje, panašiai esą su kompiuterine įranga, kitomis mokymo priemonėmis). Nuolatinis kartojimas, kad „Žiburio“ mokykla – tai tautinės mažumos mokykla, turinti valstybinės mokyklos statusą, nesanti komercinė ir įkurta remiantis 2001 m. Vyriausybės patvirtinta strategija, niekam neįdomus.
Trečias kabliukas. Seinų savivaldybė nusprendė, kad jeigu fondui nepriklauso mokyklinis autobusiukas, tai galima apmokestinti ir tą, kurį savo lėšomis fondas įsigijo. 2007 m. fondas neiškentęs parašė prašymą savivaldybei atleisti nuo mokesčio už transporto priemonę. 2008 m. kovo 10 d. gavo atsakymą, kad nėra jokio pagrindo atleisti nuo mokesčio, kadangi „fondo administruojamos švietimo įstaigos nevalstybinės, todėl nėra jokių kliūčių, kad fondą savo lėšomis remtų mokinių tėvai“. Reikia priminti, kad leidimą veikti mokykloms išdavė ta pati savivaldybė, kuri ir suteikė valstybinės mokyklos statusą. To, kad kitos miesto mokyklos (ne tik Seinuose, bet visoje Lenkijoje) nemoka mokesčio už mokyklinius autobusus – net aiškinti neverta.
Ketvirtas kabliukas. Kad mokykla galėtų veikti, turi turėti pastatą su didaktinėmis patalpomis. Pastatas paprastai stovi konkrečiame sklype. Apie sklypą, kurį fondas įsigijo mokyklos statybai, ir su juo susijusias istorijas jau minėjome. Vietinės rinkliavos įstatymas – tai vienas iš instrumentų, kuriuo vietos savivaldybės papildo savo biudžetus. Renkami, pavyzdžiui, mokesčiai už nekilnojamąjį turtą, naudojamą plotą komercinei veiklai ir pan. Stengiamasi šiuo įstatymu kuo plačiau naudotis. Žinoma, ne aklai. Savivaldybė priima sprendimus atleisti nuo mokesčio tas institucijas, kurios svarbios visuomenei, tenkina svarbius visuomenės poreikius. Todėl niekam net nekyla abejonių dėl to, kad kvaila būtų apmokestinti gaisrininkų automobilius, mokyklų sporto aikšteles, žmonių gelbėjimo priemonių sandėlius ir pan. Savivaldybės šias institucijas nuo mokesčio atleidžia. Fondui kliuvo. Teisingumo dėlei reikia pripažinti, jog iki 2012 m. galiojo „džentelmeniškas“ susitarimas: fondas mokėdavo nekilnojamojo turto mokestį už 6 mėnesius, o už likusius 6 mėn. būdavo nuo jo atleidžiamas. Nuo 2012 m. padėtis pasikeitė. Sausio 7 d. gautas sprendimas, kuriuo įpareigojama sumokėti nekilnojamojo turto mokestį už likusius 2012 m. 6 mėnesius (15.814 zl). Seinų vadovo sprendime pabrėžiama: „(…) jūsų prašymo atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio patenkinimas prieštarautų svarbiam visuomenės interesui, kadangi į savivaldybės biudžetą gaunamos įplaukos nepakankamos“.
Penktas ir ne paskutinis kabliukas. Šiais 2013 metais fondui teks sumokėti jau 33.821 zl nekilnojamojo turto mokestį bei naujai paskaičiuotą mokestį už mokyklinį autobusą. Kai kas pasakys, kad tai nedidelė ir nereikšminga suma. Vieniems gali pasirodyti maža, kitiems didelė. Arba per maža, norint padengti galimas bylinėjimosi su savivaldybe išlaidas, arba per didelė, kad būtų atimta iš mūsų vaikų ir atiduota kitoms savivaldybės remiamoms lenkiškoms mokykloms. Priminsiu, kad fondas negauna jokios paramos iš vietos savivaldybės, kaip kad gauna kitos Seinų lenkiškos kultūros įstaigos ar mokyklos. Jos ir nuo mokesčių atleistos.
Rašau apie tai ne todėl, kad sukelčiau nepasitenkinimą ar ryškinčiau diskriminacijos faktus. Prie visų šių atvejų dar reikėtų pridėti visas kitas bėdas, su kuriomis susiduria lietuvių švietimas Lenkijoje – vadovėlių, finansavimo, mokymo priemonių stoką ir pan. Šią informaciją apie „Žiburio“ ar fondo padėtį mes, kaip bendruomenė, turime žinoti. Manau, kad taip bus lengviau suprasti, su kokiomis problemomis lietuviams tenka susidurti Seinuose ir kaip tokiu atveju reikia dėlioti kertinius veiklos prioritetus, nepražūti, svarstant eilinius, kartais neesminius klausimus.
Sausio 19 d. Lenkijos atstovas Europos parlamente K. Lisekas (K. Lisek; Piliečių platforma), duodamas interviu portalui pl.delfi.lt, išdidžiai pareiškė, kad „lenkų vaikai Lietuvoje turėtų turėti tokias pat teises kaip lietuvių vaikai Lenkijoje“. Jeigu būčiau tiek įtakingas, padaryčiau viską, kiek man leistų galimybės, kad taip neatsitiktų. Gaila Lietuvos vaikų, kokios jie tautybės bebūtų.
Petras MAKSIMAVIČIUS, „Aušra“, 2013/02
Pasiskaitius lenku agresivus komentarus,,Fakty“ biauru ir baisu kaj jie isirejskia apie lietuvius,ar mes lietuviai galim ko gero tiketis? LUDNA
Gėda Lenkijai. Isterikai kažkokie ir begėdžiai, sunku mylėti tokią tautą … labai gaila. Žinoma – norėtūsi daugiau iniciatyvos ir iš Lietuvos pusės. O smalsu – ko gero Lietuva nemoka kiekvienam Lenkijos pirmokui po 1000 zlotų už pasirinkimą eiti į lietuvišką mokyklą? Štai Lenkija mokėjo Lietuvos lenkams už tai, kad tėvai leistų savo vaiką į lenkiškos mokyklos 1 -ą klasę 🙂
Lietuvos valdžios vietoje kreipčiausi į ES su prašymu pritarti Lietuvos liankų ir Lenkijos lietuviškų teritorijų lietuvių mokinių padėties suvienodinimui ir stebėti šį procesą.Kitaip Lenkijos įžūlybės nesibaigs niekada.
Gerb.Petras sąžiningai ir teisingai išdėstė Seinų krašto lietuvių problemas.Neramina tai,kad Lenkijos visuomenėje,ypač jaunimo gretose, stiprėja nacionalistinės nuotaikos,kurios atsispindi ir įvairių pakopų valdžios sprendimuose tautinių bendruomenių atžvilgiu.Dabar Lenkijoj tautinės mažumos ir bendruomenės sudaro vos 2% visų gyventojų.Tad,tai lenkams nesudaro jokių problemų,o visus ne lenkų tautybės gyventojus galima net auksinėm kelnėm apauti.Koks Lenkijos valdžios požiūris ,tokie ir realūs veiksmai tautinių bendruomenių atžvilgiu.