Petras Mockevičius. Eilėraščiai

O ŽVAIGŽDĖS…

 

O žvaigždės šaltosios žiemužės nakties,

Jūs blizgat, bet jūsų blizgėjimas šaltas;

Suprast jūs negalit, kas man ant širdies,

Kaip baisiai skausmų aš sugeltas!

 

Jūs plaukiat beribėj paskirtais takais,

Jūs nieks nekėsinas išmušti iš kelio –

Dėl to jūs veideliai nušvitę juokais

Ir gėris darbais Visagalio.

 

Kad linksmos, nors šaltos, beribėj dausų

Jūs ramios ir šviesios mirgėdamos siaučiat,

Aš žiūriu į jus surakintas skausmų

Ir, rodos, kad man jūs prijaučiat.

 

Vai, skriskit su audromis, su vėjais šiauriniais,

Jūs nekviestos viešnios prakeiktos svajonės,

Jūs apsiaučiat sielą tinklais geležiniais,

Kad jūs nepažintų daugiau gyvi žmonės.

 

1915 08 08

 

Aušra, Punskas, 2001 spalio 1–15, nr. 19, p. 19.

 

 

MALDA

 

O, Dieve aukščiausis, aš, silpnas žmogus,

Tavosios pagalbos šaukiuosi!

Po kojomis mano štai krantas slidus –

Pražūsiu, jei rankos neduosi,

Nes pragaro priešas ant žingsnio kiekvieno

Pakišt stengiasi koją ir naktį, ir dieną.

 

Gyvenimo mano kelionėj sunkioj

Man būki tiktai Tu Valdovu:

Priduoki jėgų, apšviesk protą tamsoj,

Duok galės su savim vest kovą.

O priešas galingas vis puola ir puola,

Ne tik mane silpną, sutrupint ir uolą.

 

Siela gal skrajotų padangėj aukštai,

Bet kūnas prakeiktas neduoda.

Kova taip sunki, o jėgų jau mažai –

O, Dieve, tik Tu man paguoda!

 

Tėvynės sargas, 1921 balandžio 24, nr. 17, p. 180.

 

***

 

Margojoj pievelėj

Daug drugių skrajojo,

Bet mano širdelę

Tik vienas viliojo.

Ilgai jį sekiojau,

Bet sugaut nevyko.

Net nesužinojau,

Kur jisai pranyko.

 

Daug gražių mergelių

Būryj susirinko,

Bet mano širdelė

Tik prie vienos linko.

Bet toji mergelė

Su kitu kalbėjo

Ir į mano šalį

Net nepažiūrėjo.

 

Vidugiriuose, 1919 m. gruodžio 31 d.

 

Tėvynės sargas, 1921 balandžio 30, nr. 18, p. 192.

 

 

BERŽELIS

 

Tolokai nuo girios, ant aukšto kalnelio,

Išdygo išaugo baltasis berželis,

Linguojamas, supamas šalto vėjelio,

Lyg motinos vygėj mažutis vaikelis.

Lietutis jį prausė, vėjelis šukavo,

O kaukdamos audros lopšinę dainavo.

 

Tiesus liemenėlis, gauruota viršūnė

Kiekvieną praeivį žavėte žavėjo,

Bet žmonės, gėrėdamies grože vien kūno,

Liūdnųjų minčių jo atspėt nemokėjo.

O daugel jų sukos gauruotoj galvoj,

Lyg vėjo verpetai įsiutę audroj.

 

Daug gimė svajonių, troškimų karštų,

Bet jaisiais dalintis nebuvo su kuo –

Arčiausias kaimynas auksinių dienų,

Vienintelis draugs buvo – šaltas akmuo.

Bet jis nesuprato berželio minčių:

Tiktai begulėjo ant jojo šaknų.

 

Netolimon girion eglaitė žalia

Jo jautriąją širdį užbūrus viliojo

Kokia tai neaiškia slaptinga galia.

Kentėjo siela, bet kodėl? – nežinojo.

Nors ilgesį stengės užgniaužti jisai,

Bet skrido į girią nuolat atdūsiai.

Nors žemė maitino šaknis jo gausiai,

Praeiviai laibučių šakelių nelaužė,

Drėgmės negailėjo dangaus debesiai,

Bet ilgesio kirminas nuolat jį graužė:

Nuvyto lapeliai nekąsti šalnos

Ir krito pageltę ant žemės drėgnos.

 

Tėvynės sargas, 1921 spalio 16, nr. 42, p. 410.

 

PROTEKCIJA

 

Turėk tu talentu nors du,

Bet jei protekcijos nebus, –

Vis tiek nustipti reiks badu,

Ir niekas to nepajus.

 

Pasauly pirmas būk kvailys,

Bet jei užtars graži teta, –

Pasaulis tuoj tave išvys,

Bet… tiktai su kvailiais greta.

 

Tėvynės sargas, 1921 gruodžio 13, nr. 50, p. 505.

 

 

DEBESĖLIS

 

Vai kur, pilkasai debesėli,

Taip greit plauki, kur taip skubies?

Kad net trumputei valandėlei

Nenori stot virš mūs šalies.

Juk tu erdvybėj begalinėj

Esi ten liuosas visados.

Nevaržo pančiai geležiniai

Tau laisvės trokštančios sielos.

 

Ir lyg nuo draugo numylėto

Tikėjaus atsako ašai;

Tik štai nelauktai, netikėtai

Pabiro ašarų lašai.

Ir mėtydamas žaibus kerštingus

Tolyn nuskrido debesys,

Lankyt kitus kraštus laimingus

Ir šiuo keliu jau nebegrįš.

 

Tėvynės sargas, 1922 kovo 27, nr. 13, p. 136.

 

 

JAUNA KRŪTINĖ

 

Jauna krūtine, ko kilnojies?

Kam leidi atdūsius sunkius?

Juk ta, dėl kurios tiek sielojies,

Jausmų tavųjų nepajus.

Pasiilgimo skaudūs pančiai

Šventos ramybės tau neduos,

O žmonės tavo baisiai kančiai

Nei neužjaus, nei nepaguos.

 

Seinai, 1917 m.

 

Tėvynės sargas, 1922 gruodžio 2, nr. 48, p. 520.

 

 

***

 

O egoizmo kirmine prakeiktas,

Kieno širdyj tu lizdo neturi?

Lig šiol maniau: negalimas tai daiktas,

Kad daug širdžių pavergęs tu turi.

Aš vis maniau, kad tu tik retenybė,

Betgi tave nuolat sutikt priseina:

Net tose širdyse, kur, rodos, yr teisybė –

Geresnis nieks už tave neįeina!..

 

Tėvynės sargas, 1922 gruodžio 9, nr. 49, p. 527.

 

Terra Jatwezenorum 2012