Mirė tikrai nepaprastas žmogus. Poetas, kurio vardas išliks tarp didžiųjų lietuvių literatūros ir tautos vardų. Jo eilėraščiai, kaip niekieno kito, per kelis dešimtmečius skatino domėjimąsi šiuolaikine poezija. Kas suskaičiuos, kiek jaunų žmonių neliepiami paėmė į rankas pirmą eilėraščių rinkinį, kai išgirdo V. Kernagio dainuojamus Marcelijaus Martinaičio eilėraščius?
Nerašysiu apie Poeto kūrybą. Kai tauta dainuoja poeto eiles, tai jis yra jai tikras, nekvestionuojamas poetas, dainius. Ką čia daugiau bepridėsi. Norėčiau tik pasakyti jaunesniems Seinų ir Punsko krašto žmonėms, kad tai buvo mūsų krašto Bičiulis. Vienas iš tų tautiečių, kurie nebuvo abejingi mūsų išlikimui, kuriems rūpėjome, buvome įdomūs. Šiems bičiuliams dažnai nespėjame ar nesusiprantame padėkoti, dažnai ir nieko apie juos nežinome.
Turbūt galima (jokiu būdu patiems nesusireikšminant) vienokį ar kitokį santykį su mūsų kraštu priimti kaip vieną iš kriterijų, vertinant mūsų tautiečių Lietuvoje patriotizmą, drąsą ir žmogišką didumą. Ne tik tarybiniais laikais, kai jie bendraudami su mumis galėjo sulaukti tik nemalonumų iš valdžios pusės, bet ir dabar, kai valdžios vyrams patogiau dešimtis kartų pervažiuoti per Seinus ir čia nesustoti (kad prestižas nenukentėtų?)…
Gal netiksliai, bet prisimenu M. Martinaičio žodžius, ištartus kalbantis apie mūsų krašto žmonių kūrybą, kurią jam vežiojau parodyti: „Jūsų kraštui reikia savų poetų. Poeto turėjimas kelia žmonių pasididžiavimą savo kraštu, jo stiprybę.“ Ir štai mūsų kraštas jau turi savo poetų, netgi Rašytojų sąjungos narių. Tikrai sustiprėjome. Kažin, kokiais vingiais būtų vingiavęs mūsų poeto Sigito Birgelio kūrybinis kelias, jei jo eilėraščiai nebūtų pakliuvę į poeto Marcelijaus Martinaičio rankas. Gal jis būtų buvęs duobėtas ar slidus? Kas žino? Neabejotinai mūsų kuriantieji turėjo laimės patekti į supratingo žmogaus akiratį.
Martinaičio poeziją buvau „įsimylėjusi“ licėjaus laikais, nors ir nebuvo galimybių daug ką paskaityti. Kai niūriais 1980 metais nuvažiavau su bendrapavarde Birute iš Burbiškių studijuoti lituanistikos Vilniaus universitete, buvo smagu patirti, kad ir tarp mūsų kurso draugų tai populiariausias ir mylimiausias poetas. „Žinot, – kalbėjo vienas kursiokas, – neradau nei vienos eilutės, šlovinančios tarybinę saulę, Marcelijus tikrai nesusitepęs“. Tais laikais jaunam žmogui buvo svarbu sutikti didelę ir „nesusitepusią“ asmenybę (išeivijos, pogrindžio literatūrą buvo skaičiusi tik labai maža kursiokų dalis).
Po pirmo kurso turėjome atlikti tautosakos praktiką Rytų Aukštaitijoje ir jos vadovas buvo būtent dėstytojas Martinaitis. Mes, užsienietės, negalėjome be leidimo išvykti iš Vilniaus ir apie tai pasakėme vadovui. Nežinojome, kaip tą leidimą mums sutvarkė, ar apskritai pasiėmė mus savo rizika, bet galėjome vaikščioti po Lietuvos kaimus ir rinkti tautosaką. Buvom dėstytojo asmeniškai paglobotos, nuvežtos į įdomias vietas, supažindintos su kita garsia Lietuvos asmenybe. Galėjome pamatyti daugiau Lietuvos, o tai ir buvo mūsų svajonė tuo metu. (Kitais metais su kitu dėstytoju jau nenuvykome į praktiką, sakė prašęs leidimo ir negavęs.) Tikrai yra už ką padėkoti žmonėms, kurie supranta mūsų svajones ir padeda joms išsipildyti.
Daug malonių akimirkų patyrėme poeto namuose, pažinome jo šeimą – dukrą Eglę, tuo metu studijavusią anglistiką, žavėjomės žmona Gražina – menotyrininke, stipria moterimi, poeto angelu sargu (už kiekvieno garsaus vyro stovi nepaprasta moteris?). Ir katinas tuose namuose buvo ypatingas. Nors apskritai viskas lietuviškai paprasta.
Po studijų dar ne kartą buvau susitikusi su Poetu – Punske, Varšuvoje, paskutinį kartą Vilniuje per V. Daujotytės knygos apie S. Gedą pristatymą. Nesuvokiama, bet neeiliniai žmonės kalba su mumis, eiliniais, kaip su lygiais, kaip su artimais giminaičiais. Čia ir yra jų didybės paslaptis, jų meilės visai Lietuvai, kurios dalimi jaučiamės, išraiška.
Negavau paskaityti trijų (o gal daugiau) paskutinių Marcelijaus Martinaičio knygų. Bet jo straipsnių, interviu būdavo internete. Prieš pora metų pedagoginiais tikslais ieškodama gerai parašytų tekstų vis susidurdavau su Martinaičio straipsniais ar interviu. Keista, kad tiek daug Lietuvoje rašančiųjų, o kai reikia rasti gerai parašytą, suprantamą, įdomų, svarbų visuomenei tekstą, lieka tik vienas kitas autorius, tarp jų M. Martinaitis. O tokių tekstų, geros publicistikos, poreikis dėstantiems svetur lietuvių kalbą ar dirbantiems mokykloje yra didelis.
Neseniai du kartus sapnavau, kad kažkur ilgai kalbuosi su Poetu apie kažkokius svarbius dalykus. Atrodė keista, nes kaip tik nebuvau nieko skaičiusi iš vakaro ar pagalvojusi. Suinterpretavau, kad gal būsiu kokiame nors kultūriniame renginyje ir pamatysiu, bet reiškė ką kita… Saugokime Seinų ir Punsko krašto bičiulio poeto Marcelijaus Martinaičio šviesų atminimą. Gerbkime ir pastebėkime visus, kurie padeda mums neišnykti.
Irena Aleksaitė, Varšuva, punskas.pl