TILTO VAIDMUO
Keliai kiek betoltų,
vis vien kažkur baigias.
Visur reikia tilto
tam bėgsmui pratęsti
po kitą jau šalį,
kad vėlei mūs ratai
už upės riedėtų,
jungtis nenutrūktų,
nors ji būt ilgiausia…
Algis Uzdila
Balandžio 25 d. Seinų valsčiaus bibliotekos vedėja Zita Batvinskienė surengė poetinę-muzikinę popietę Seinų licėjaus patalpose, kur jau keli mėnesiai dirba įsikėlusi miesto pedagoginė biblioteka. Savo poeziją lenkų visuomenei pristatė poetas, mokytojas ir kultūros veikėjas Algis Uzdila. Muzikinę kompoziciją atliko Punsko etnografinis sambūris Alna, vadovaujamas Vytauto Batvinsko, padainavęs seną sutartinę, kurios amžių, pasak mokytojo, skaičiuoti reikia tūkstantmečiais, ir tokios rūšies dainos išlikusios tik Gruzijoje ir Lietuvoje. Išgirdome kelias dainas, tarp jų žagariškio Jono Jakubausko mėgstamą šimtmečių senumo dainą apie sėją. Kanklėmis skambino Irena Kalinauskienė, smuiku ir cimbolais pagrojo svečiai iš Vilniaus.
Renginio pradžioje bibliotekos vedėja Zita pasveikino svečius bei žiūrovus, perskaitė poeto kuklią biografiją, kurią pats jis parašė dvikalbiam rinkiniui Prie trijų Šešupės krantų.
Mokytojas Uzdila pasidžiaugė susirinkusia Seinų miesto bendruomene, sakė, kad jam malonu šioje mokykloje apsilankyti po 50 metų, kuomet čia, baigęs Vilniaus universitetą, pradėjo savo pedagoginį darbą. Prisistatė publikai, kad lenkų kalbos išmoko mokykloje, eiliuotes rašo gimtąja kalba, studijose susipažino su rusų ir Vakarų Europos literatūra, o su lenkų literatūra rimčiau susidūręs Suvalkų vidurinėje mokykloje bei bendraudamas su savo žmona poloniste. Kadangi įvairių redaktorių prašomas į lenkų kalbą išvertė ne vieno lietuvių poeto – Seinų kunigų seminarijoje besimokiusio Vinco Kudirkos, Seinuose vyskupavusio Antano Baranausko, gretimame Lazdijų rajone dirbusio mokytojo Motiejaus Gustaičio, Seinų kunigų seminarijos auklėtinio Vinco Mykolaičio-Putino, lietuvių tautos lakštingalos Salomėjos Nėries – pluoštą kūrinių, o kai dingo cenzūros epocha ir pradėjo pats rašyti eiles, tuomet ir savo kūrinių gerą dalį yra išvertęs į lenkų kalbą. Ir pradžioje paskaitė eiliuotę apie vertimo reikšmę. Vertimus sulygino su tiltu per upę, ir tik jį įveikus galima po kitą šalį tęsti savo kelionę.
Susirinkusiems mokytojas, poetas paskaitė parinktas savas eiles iš savalaidžio dvikalbio rinkinio Džiaugsmai ir negandos (2008), o prieš skaitydamas eiliuotę dažnai papasakojo jos atsiradimo aplinkybes, atskleisdamas skaitytojui liksiančias nežinomas, pažadinusias norą ką nors įamžinti ar užfiksuoti kokį gyvenimo faktą. Ir klausytojams darėsi dar įdomiau, nes retai tenka bendrauti su gyvu kūrėju, iš kurio būtų galima sužinoti, kas darėsi jo sieloje, kuomet imdavosi plunksnos. Kadangi parinktos eilės ne kartą kalbėjo apie graudžias istorijas, todėl ne vienam ir ašarą išspaudė.
Antai lenkakalbį klausytoją sujaudino faktas, kad lietuvių kalba rašytoje poezijoje autorius įamžino ir savo požiūrį į tragediją, įvykusią Katovicuose 2006 m. sausio 17 d., kuomet sugriuvo parodų arenos stogas, nusinešęs keturiasdešimt šešias žmonių gyvybes. „Tegu ir mano kalba išlieka įamžinti žmonių sielvartai, nes prarastis vienodai skausmingai išgyvenama nepriklausomai nuo žmonių tautinės kalbos“, – pasakojo poetas. Ir skaitė vertimą kūrinio:
Nebesugrįžo
Ponia* brangiausia
į savo klasę…
Nebepasakė:
Likit, mielieji,
ir man atleiskit…
Neišbučiuota
pusantrų metų
laukia dukrytė…
Kaip našlaitėlei
tėvas paaiškins,
Mama kur dingo?
Kiek daugel svorio
karste pakelti
širdis privalo…
* Ponia – taip Lenkijos mokyklose pradinukai vadina savo mokytoją.
Ir čia autorius paaiškino: „Tik mums atrodo, kad mirusi širdis nieko nejaučia, nes ji akmenėliu virtusi. Man tuomet pasirodė, kad širdis motinos, palikusios mažą dukrytę, net ir mirusi nelieka abejinga, ji ir karste gulėdama rauda, tik tų ašarų nepajėgiame išvysti, nes jos teka kažkur labai giliai“.
Iš to pačio Gedulo dienų ciklo klausėmės ir kitos eiliuotės, kurioje davatkiškumu vadinamas tradicinis smegenų aptėmis susirungia su racionaliu protu:
Nišparai. Ginčai…
Gedulas juodas…
Studijos pilnos…
Visur debatai –
Kaip atsitiko,
Kad horizontai
Taip žemę slegia.
Kunigas guodė:
– Šiuos Dievo balsas
Dangun pakvietęs
Jo vardo švęsti. –
Kitas gi mokė:
– Jau tik nekeikim
Už savo kaltę
Dangaus Aukščiausio. –
Teisus, man regis,
Yra tas antras –
Jis šauklys tikras.
Autoriaus humoro jausmą salė pajuto štai ir tokioje Velykoms skirtoje eiliuotėje (iš ciklo Po širdį nardant):
RAMOVĖJE
Velykos. Velykos.
Jau aušta diena –
Mįslė ten pakrikus
Klajos sau viena:
Šventoriuje guli
Atkeltas akmuo,
O aš pro Dievulį,
Jo senas piemuo,
Dairausi aplinkui,
Kur tu paslapty
Panirus Jo linkui
Dėl Kristaus gedi.
Kelias eiliuotes autorius pateikė iš ciklo Kelionėse. Ir čia atkreipė klausytojų dėmesį: „Buvau Piwniczna Zdrój sanatorijoje kalnuose prie Poprado upės. O ten be medicininių veikmių buvo taikomos ir kitos praktikos – vakarėliai, sako, turintys ne mažiau gydomojo poveikio. Viename tokiame vakarėlyje pamačiau keistai besielgiančią juodu rūbu dėvinčią moterį – ryškiai pertempė ji stygą, rodydama aktyvumą šokiuose, ir buvo galima įtarti, ar ji yra normali. Aiškiai rodėsi vakarėlyje esanti juoda varna. Taip vėliau ir savo eiliuotę pavadinau“, – aiškino mokytojas:
JUODA VARNA
Prie Poprado, kur auga šilojai,
Juoda varna išmurus lakiojo.
Tarp baltųjų keistuolė ji rodės,
Tai stebėjau žaismus tamsiaodės.
Vėtroj skraidė, po debesis nardė,
Pagal ritmą padangėje spardės,
Tai vėl maudėsi laimės sūpynėj,
Kol mūs žvilgsniai ties ja susipynė.
Bet kai muziką gailią užpirko,
Tarp baltų juoda varna pravirko.
Atminimų šiurpai galvoj kilo –
Virpuliais graudžiais kūnas jos svilo.
Baltos varnos juodos aiškiai vengė,
Nuo jos, rodės šioms, niaukės padangė.
Ta nepaisė, kad kenkia taip šlovei,
Savo šokiais širdies kančią plovė.
„Žmonėms kreipiant į ją – nekenksmingai judrią – dėmesį pakviečiau ir tą ponią šokiui. Kai paklausiau, kodėl ji tiek energijos lieja, susigraudinusi parimo ant peties ir pravirkusi pasakė: Prieš tris mėnesius mano sūnų gatvėje chuliganai nužudė. Taip bandau su savo neviltimi kovoti“, – aiškino svečias.
Iš to paties Kelionių ciklo išklausėme ir daugiau eiliuočių. Štai pateiktas vaizdelis, matytas Paryžiaus Cekre Coeur (Sekreke) katedroje:
NUOŠIRDUMAS
kai aš einu
aukoti Dievui
maldą –
aunuosi batais
girgždančiais,
juodais…
tu atėjai
ir suklupai
prieš Kristų,
batus palikęs,
o gal jų
neįpirkęs…
širdis
prie aulo
iš tiesų
nelimpa…
Taip nuoširdžiai melstis atėjęs buvo negras.
O štai įspūdžių iš kelionės po Pragą pėdsakai. Čekijoje buvęs bajoras Delibor, kuris savo valdose bandė įvesti ūkinę reformą ir buvo nuteistas mirties bausme. Kalėjo tamsiojoje ir grojo smuiku, kol vieną dieną jam galvą nukirto.
SMUIKO RAUDA
Pro langą liejas
Muzika gaili –
Tai mirtininko
Smuikas graudžiai verkia,
Ir nesustingti niekaip negali,
Ir vis klausaisi,
Ką likimas keikia.
Tik vieną rytą
Dingo kur galva.
O tas smuikelis
Dar skaudžiau raudoja.
Su juo bedugnė
Veriasi laisva…
Ir veltui smuiką
Budeliai kapojo.
Iš ciklo Koncerte autorius pateikė kelis kūrinius. Štai vienas:
KETURIŲ RANKŲ KONCERTAS
Pirštai bėga, po jais lieptas lūžta –
Lyg po kojomis ledas traškėtų.
Tavo žvilgsnius sudėstau į pluoštą.
Lydi mėnuo keliu mus iš lėto.
Girdi muziką? Žvaigždės ją skelia,
Šukes rankom, rieškučiomis gaudau.
Prie zodiako sustingus Mergelė –
Gal ten tu? Ko širdis man sugraudo?
O klavišai net ardos ir plyšta…
Rankos kviečia juos šokiui. Tos kančios
Auga, noksta ir vėl tyliai grįžta…
Tu ateik giesmės semti iš Ančios.
Gyvas Scherzo į saulę ras kelią,
Kai po kojomis lapai mum šlama.
Iš širdžių rankos ugnį jei skelia,
Net lietus neužčiaups žvaigždžių amo.
Muša būgnai. Širdis prakaituoja.
Gervių raktas ir vėl saulę vejas.
Spindi muzika, nardo lyg kuoja.
Nuoga siela šuoliuoja po veją.
Pasirodo, Algis Uzdila jaunystėje griežė smuiku, armonika ir akordeonu, birbyne, klarnetu, net fleita švilpavo, skambino pianinu, bandė juo ir keturiomis rankomis groti, ir visa tai, matyt, davė pretekstą parašyti šią eiliuotę, tik įkvėpį sukėlęs ne pianinas, o šokio metu glėby sugauta svajonę žadinanti mergina.
Paskaitė ir kelias eiliuotes iš ciklo apie popiežių Joną Paulių II, paaiškinamuoju žodžiu auditorijai primindamas, kad tas žmogus kultūriškai yra didysis lenkas, tačiau jo genai požeminiais kanalais už šešių šimtų metų siekia lietuvių tautą, nes jo protėviai su karaliumi Jogaila iš Vilniaus atvykę į Krokuvą, ir nors dauguma lietuvių svečioje šaly greit apsipranta ir perima jos kalbą bei papročius, tačiau šie svetimoje žemėje nesibuvinę ir vis verkšlenę, vaitoję, kad ilgisi namų ir labai norėtų grįžti, dėl ko ir gavo Vaitylos pavardę. Lenkiškai toji pavardė skambėtų Lamentowicz.
KUR
– kur Tavo turtai?
– danguje…
– dangus aukščiausias?..
– širdyje…
– drėgmė gaivioji?..
– debesy…
– Dievulio meilė?..
– ilgesy…
Popiežius Jonas Paulius II nesikėlė esantis didelis valdininkas, todėl Romoje eiliniai žmonės kreipdavosi į jį patarimų. Vienas vaikas šeimoje atsisakė toliau lankyti mokyklą, tai tėvas, susukęs papos numerį, klausia Jo, ką tokiu atveju turėtų daryti:
RŪPESTIS
– gerasis Papa,
būk toks maloningas,
paskambink
Džiuzepėliui, pakalbėk,
nesiruošia jis
eiti į mokyklą,
įkvėpki dvasios,
jam patark, padėk… –
ir Tu juokingai
jį prisiviliojai,
ir į gudrybės
spąstus pačiupai,
Castel Gandolfe
augo uogienojai –
arbatą gėrėt,
buvot vyskupais.
Šitoje vietoje galima priminti ir autoriaus skaitytą IŠPAŽINTIES vertimą:
Aš niekad nesijaučiau net toks gražus,
kad būčiau troškęs kartu su jumis
prie didingų uolų ir gilių prarajų
įsiamžinti spalvotose nuotraukose.
Aš niekad nesijaučiau toks išdidus,
kad būtų kada nors man nerūpėję,
ką apie mane genties broliai mano:
gerai ar blogai – man ne tas pats.
Aš niekad nesijaučiau toks pataikūnas,
kad būčiau geidęs kakint didumos skonį;
retai kada aš dauguma pasitikėdavau,
ir šito ji man niekad neatleido.
Aš niekad nesijaučiau toksai turtingas,
kad būčiau turėjęs laisvų pinigų
leisti vaikui pasmaguriauti
ledais arba vaisiais Prancūzijoje.
Aš niekad nesijaučiau esantis elgeta,
kad būčiau pašykštėjęs savo broliui
gražesnio žodžio ar patarimo gero,
nors nieks iš mano brolių jų nelaukė.
Aš niekad nesijaučiau toks protingas,
kad būtų kada nors pakakę drąsos
degtine temdyti man išminties Dievo
vienam kartui dovanotą protą.
Aš niekad nesijaučiau toks laimingas,
kad būčiau nenorėjęs šioje pakalnėj
negandos ištikto savo artimo užjausti;
bet jie ir be manęs buvo laimingi.
Aš niekad nesijaučiau toksai akiplėša,
kad būčiau drįsęs viešai Kristų
prašyti vienam man teikiamų malonių,
užtat manęs nepripažinote.
Aš niekad nesijaučiau toksai nevykėlis,
nes visad geidžiau sau tų vertybių,
kurių man niekad nebuvo duota.
Ar tai nėra kelias į šventuosius?
Grakščiai ir melodingai sueiliuotuose posmuose buvo kalbama ir apie graudžias mūsų gyvenimo akimirkas. Antai vienoje eiliuotėje atskleista motinos savijauta, kuomet iš namų iškeliauja abi šeimoje augusios dukros, o motina nesitraukia nuo lango, žvelgia į tolius ir vis laukia, ar kuri smilga nepareis tuščiu taku, bet jau lange ir stiklai įdubo, ir rūbas paseno, ir takus snaigėmis vėjas užpustė, tačiau dukrų kaip nėra, taip nėra. Ar jos iš tiesų taip ilgai negrįžo, ar motinai tik taip atrodė?
LAUKIANTI
Lange dvi akys ilgos.
Taip bėga dienos pilkos.
Tikėjai, kad dvi smilgos
Pareis senu taku.
Šiauriniai vėjai laigę
Užnešti taką baigia –
Ir štai jau baltą snaigę
Atskraido ne laiku.
Kur tavo rūpestėliai?
Pėdas užpustė smėliai…
Vis lauki tylutėliai,
Sulaukti negali:
Stiklai lange įdubo.
Prie tavo seno rūbo
Rimtis skausminga klūpo.
Tu stovi nuošaly.
Poetą ir mokytoją Algį Uzdilą visada žavėjo Lietuvos lakštingalos Salomėjos Nėries žodžio lengvumas, grakšti ritmika, todėl būtent josios poeziją ir vertė į lenkų kalbą. Rinkosi Salomėją gal dar ir todėl, kad tai sunku buvo padaryti. Šį kartą perskaitė savo eiliuotę, sukurtą tokiu stiliumi, lyg būtų pačios Salomėjos ranka ji rašyta:
ŽAIDIMAS
Skrajūnėlis
Pienės pūkas
Skraido vėjuose
Ir sukas.
Vaikas saulėn
Ranką kelia –
Skruostai ramumu
Pabalę…
– Pienę, pienę
Gaudyk, vėjau, –
Vėjas šaukiančią
Girdėjo
Ir, pametęs
Ją vaikeliui,
Vienas nulėkė
Į kelią.
Žinant mokytojo raiškų kalbėjimą lietuvių kalba labai norėjosi išgirsti ką nors autentiško mūsų gimtąja kalba, kadangi salėje buvo keli ir lietuviai. Ir štai prabyla dailiu žodžiu… Gėrimės jo grožiu ir gardžiuojamės aromatu. Kaip arimas gražiai vagomis į eiles gula, rodosi, iš motinos lūpų skleidžiami garsai. Taigi vos pagalvojus, ar jis kaip tasai Vaityla nepasiilgs savo gimtosios kalbos, kai išgirdome:
Kalnieti, negaila tau
Palikti šią gimtą šalį?
Skausmingas mintis skaitau
Pušynuos, skaidriam upely…
Kalnieti, moja miškai,
Kalnieti, šaukia aidai.
Ir, nors autorius pasakė, kad tai vertimas iš lenkų kalbos gerai žinomos dainos, bet tie žodžiai net mums, kurie suprantame tekstą, niekam nepriminė, kokia tai daina, nors tą posmą skaitydamas prašė įsiklausyti į ritmiką, kad galėtume įminti, kokio tai teksto lietuviškas atvaizdas. Ir salei niekam nepavyko tos mįslės įminti, ir tik autoriui priminus jo lenkišką atitikmenį salė sukruto ir, galvas kraipydami, stebėjosi, kaip juos svetima kalba užliūliavo, ir net kai kurie susinepatogino, kad negebėjo savo dainos atpažinti, o ta net prašėsi – jei ne ritmika, tai melodija galėjo bet kurį užvesti ant kelio. Juk ir minėtasis Papa ją mėgo dainuoti, ir Jam atsisveikindami kalniečiai dainavo:
Góralu, czy ci nie żal
Odchodzić od stron ojczystych,
Świerkowych lasów i hal
I tych potoków srebrzystych…
Góralu, czy ci nie żal,
Góralu, wracaj do hal.
Poetas pasveikino ir apsilankiusius savo prieš penkiasdešimtį metų pažintus moksleivius, kuriuos šiame licėjuje mokė, kai pradėjo dirbti tik ką baigęs Vilniaus universitetą – tai Marlena Wenikaitys – polonistė – dirbusi Seinų vidurinėje Žemdirbystės technikumo mokykloje, ir Czesław Witkowski, taip pat buvęs mokytojas, baigęs rusų kalbos specialybę. Šiam priminė, kaip tas kitados draugams labai gyręs šį mokytoją, bet įtaręs jį esant tarybinių pažiūrų. Mokytojas pridūrė: „Ne pikti tai buvo priekaištai, bet rodė kažką, ką sunku buvo vaikui suprasti“. Ir mokytojas padėkojo jam, paaiškindamas, kad tai tokios nuomonės sudarė jam apsaugos skydą ir leido saugumui patikėti, kad jo asmeny turi ištikimą savo „idėjų“ gynėją, dėl ko galėjo kiek daugiau visuomenėje veikti. Todėl paskaitė iš Meilės ciklo dar ir tai aplinkybei skirtą eiliuotę:
PASIKLYDUSI LAIMĖ
Kai tik atšalusią krūtinę
Užlies dvasia jausminga,
Aš raginu dangaus žydrynę –
Tegu sau tyliai sninga.
Išbalins sniegas juodą naktį,
Išbalins jautrią širdį,
Ir ji pradės iš naujo plakti,
Drobulę klojant girdi.
Visi dangaus ženklai pabirę:
Ir man daug klaidžiot teko.
Nelengva susirast per girią
Keliūkštį, kai nėr tako.
Kaip miela vėl susėdus dviese
Gerus laikus minėti.
Išgerkim, kol dar neatvėsę
Jausmai senojoj klėty.
Bet štai į rytą žaros švinta.
Gana akims rasoti.
Gesinkim balzganą žibintą,
Ištuštinkim ąsotį.
Ai gaila, tie ženklai pabirę,
Ir mums tiek klaidžiot teko.
Nelengva susirast per girią
Keliūkštį, jei nėr tako.
Minėtasis mokinys padėkojo 1963/64 m. jį mokiusiam savo mokytojui, prisiminė, kaip šis scenoje šokęs lygiai taip lengvai, kaip tas jo eiliuotėje šiandien skambėjęs pienės pūkas, ir skyrė jam savos kūrybos eilėraštį, parašytą rusų kalba. Daugelis ir mūsų mokytoją Uzdilą taip pat prisimename kaip rusų kalbos mokytoją, gal kartais net griežtoką, bet kartu ir atlaidų, surandantį laiko bei atkreipiantį ir per to dalyko pamokas dėmesį į gimtosios kalbos grožį bei taisyklingumą – tartį, kirčiavimą. Be mokytojų lituanistų Jono Stoskeliūno ir Danutės Grabauskaitės-Pečiulienės licėjuje turėjome nuostabų gimtosios kalbos puoselėtoją Algį Uzdilą, kuriam už pastabas ir patarimus esame dėkingi. Be to, dar daugelis iš mokytojo mokėmės šokių grakštumo, ritmikos, muzikos.
Pabaigoje poetui gėles ir padėką skyrė bibliotekos vedėja, ji dėkojo ir visiems dalyviams, suradusiems noro pasiklausyti verstinės lietuvių poeto poezijos. O mokytojas pasidžiaugdamas pasakė, kad tai gražiausias jo gimtadienis, kurio net neplanavo taip švęsti. Publikai tai buvo netikėta staigmena, ir Czesław Witkowski užtraukė lenkiškai Sto lat, vėliau užvedė ir lietuviškai Ilgiausių metų, ir visi linkėjo autoriui neišsenkančios kūrybos ir sveikatos.
Popietė tikrai pavyko, lenkų bendruomenei pateikta lietuvių kalbos poezija, skambanti taip pat ritmingai ir dailiai, ir laimė, nes tik pagal vertimus ši publika ir susidarė nuomonę apie lietuvių kalbos išgales. O ją papuošė dainos, muzika, muzikiniai instrumentai – kanklės, smuikas, cimbolai, gražūs tautiniai rūbai. Tai puiki pamoka, kaip turėtume vertinti gimtąją kalbą ir jos grožį ir kaip galėtume nenutautėti, jeigu dirbtume ir kurtume. Tuomet ir gebėtume net tarp svetimų prasmingai gyvuoti.
Skaitant poeziją ar klausantis dainų bei muzikos priversti buvome susimąstyti, kad kiekviena kalba graži, bet gimtoji kalba gražiausia iš visų ir jos nevalia pamiršti.
Ačiū, gerbiamas Mokytojau, už padovanotą gražų ir prasmingą žodį poetinėje terpėje. Priminti čia galima Seinų gyventojo lenkakalbio Sowulio padėkos žodžius: „Mums reikia daugiau tokių dvasingų vakarų. Mes gyvename kartu – vieni šalia kitų, bet tie tų nepažįstame. Kalbu apie miesto gyventojų didžiąją dalį. Dėkoju, kad pabuvome tokioje skaidrioje žodžio šventovėje. Dėkoju autoriui, kad jis per savo poeziją parodė mums ir mūsų jautrias problemas. Labai dėkoju.“
G. Pakutkienė, punskas.pl