Veronika Kmieliauskaitė-Valukonienė pasakoja: „Kap iš Lietuvos grįžom – nei tvorų, nei daržalio su kvietkais. O mūs tetukė tep mylėj ir sodzyc, ir ravėc, viskas gražai augo, žydėj. Mūs daržalis vis dzidelis buvo ir štakietais aptvertas, visas kiemas, alia kap tas lenkas gyveno, neturėj žiemų kuom kūryc, tai laužė mūs tas tvoras ir neliko nei daržalio, nei kiemo aptverto. O tetukė da prieš Lietuvų labai dažūrėj daržalio. Sykį rusai (jų kareivinės buvo Krasnavi) paprašė mūs tetos kvietkų, tai ji priskynus padavė, tai kap jiej dzaugės! O kap grįžom – viskas apnaikyta. Tas žmogus nenusmanė apie gaspadoravimų, viskų sėj bile kap ir bile kadu, ba bulves sodzino net liepoj. Jam nerūpėjo nei kiemas, nei daržalio tvoros.
Valukonių seniau daug buvo, dzidelės šaimynos. Mano uošvio sasarys Valukoniūtės ištekėjo už tokiu pacu pavardi Valukoniukų. Valukonių Juozas Lenkijoj gyveno, viducinio ūgio, Viktoras – aukštokas, Zigmantas – aukštas, Pranas, Bolekas, Agota – žemesni.“
Veronikos teta Rožė buvo ištekėjusi už Vincento Dzemiono iš Pristavonių. Jo mama kilusi iš Liudvinavo, Lietuvos. Jie kai išvyko 1941 m., tai ir liko Liudvinave su dviem sūnumis. Ir duktė buvo, bet jauna mirė. Veronika jau buvo ištekėjusi už Vito Valukonio į Lumbius, tai tada teta Rožė ją čia aplankė. O prieš kelerius metus Veronika susilaukė svečių iš Amerikos, kuriuos lydėjo giminės iš Lietuvos. Prisiminė tik vėliau, kad jos kaimyno Juliaus Nevulio mamos sesuo išvyko iš Lumbių į JAV ir liko, tai dabar gal jos anūkai ieško giminių ir savos močiutės gimtinės?.. Savo pusseserei Dzemionų Julijai kažkada rašiusi laiškus, bet ši neatrašiusi. Vėliau vyras pranešęs, kad žmona jau mirusi.
„Mano mama gimė 1900 m., mirė 1950 m., – sako Veronika. – Tėvelis su Juozuku (mano broluku) an rankų liko našliu, o mes siratom. Mani mama buvo išmokinus ausc drobes, divonėlius, plonai verpc.
Iš mano mamos giminės Julės Agurkių gavau portvelį, o ji sau nuspirko naujų. Man tadu 10 metų buvo. Stovėjau kap indziegta, kap pasakė, kad duos. O kap dau tų portvelį, tai kap niogiau per duris, alia padėkavojau. Da, būdavo, kap tėvas grįžta iš Sainų – paduoda užspaustų rankų. Kap pabucuoji, acivera – ir gauni saldainį.
Dzidelė mūs šaimyna, alia gerai sugyvenom, tėvas negėrė. Sykį gerai pardavė kokį gyvulį, tai reikėj išgerc ir tėtei „baryšų“ (magaryčų). Tai da mama gyveno. Parvažau namo, tai tadu mama iškinkė arklius, o tėvas stovi ir juokias. Tai pyrmų ir paskucinį sykį, kad buvo išgėris.
Daug teko basai aic visur. Rankoj nešies apsiautuvų. Ilgai po mišų Sainuose buvo spacierai, kokių visų valandų. Suvejį su giminėm, su draugėm pasišnekam, pavaikščojam už parankių susiėmį ir atgal namo. Man gal buvo 18 metų, kap gavom iš Amerikos (Kanados) arklius. Tai jau tadu in atlaidus Punskan. Po spacierų karšta, acisėdam an vežimo ir laukiam vaikiščų. Seniau an kožno vežimo turėj būc toblyčukė su adresu. Tep sykį matom – priaj koki trys vaikiščai ir pasisukioj. Nesupratau, ko jiej toki nedrąsūs, alia cik paskui supratau, kad žūrėj, kur gyvenam, iš tos toblyčukės.
Po kiek tai čėso in mus insukė tokias iš choro vaikiščis su pusbonkiu. Aš net nešnekėjau, jis su tėvu suscikis pašnekėj, abudu pusbonkį išgėrė ir nieko nepešis atgal išdūmė. Man net nei žodzo. Paskui po kiek tai metų suscikom Sainuose, tai paklausė, ar nesiškadavoju…“
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl