Praeities puslapius praskleidus

Lietuvos kariuomenės dienos paminėjimui VšĮ „Gintarinė svajonė“ (Alytus) išleido karininko, mokytojo Andriaus Vasiliausko (1915–1989) atsiminimų knygą „Praeities puslapiai“ (400 psl., tiražas 500 egz.). Knygos leidybą dalinai finansavo Krašto apsaugos ministerija.

Andrius Vasiliauskas gimė 1915 m. rugsėjo 25 d. Alytaus apskrityje, Alytaus valsčiuje, Kriaunių kaime (Rumbonių parapijoje) ūkininkų Petronės (Mankauskaitės) ir Jurgio Vasiliauskų šeimoje.

1914 metais, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jurgį Vasiliauską mobilizavo į Rusijos kariuomenę, iš kurios grįžo tik 1917 metais. Kol tėvas tarnavo kariuomenėje, likusiesiems šeimynykščiams padėdavo motinos brolis Antanas Mankauskas. Šeimoje augo 8 vaikai: 4 broliai ir 4 seserys. 23 ha ūkyje darbų netrūko: vasarą lauko darbai, žiemą – audimas, verpimas. Tėvas Jurgis dar užsiėmė amatais: kaustė arklius, meistravo vežimus, roges, o žiemą vaikams karuseles ant ledo. Visi buvo darbštūs, tad didesnių nepriteklių nepatyrė.

1921–1924 metais Andrius Vasiliauskas mokėsi ir baigė Dubėnų pradinę mokyklą (Alytaus valsč.). 1925–1934 metais mokėsi (su 1928–1929 m. pertrauka ) ir baigė Alytaus valstybinę gimnaziją. 1934 m. rugsėjo 15 d. įstojo į Karo mokyklą. 1936 m. rugsėjo 15 d. baigus Karo mokyklą (XVIII laida) suteiktas pėstininkų jaunesniojo leitenanto laipsnis ir paskirtas į 3-ąjį pėstininkų pulką, 1-os kulkosvaidžių kuopos būrio vadu. 1939 m. spalio 19 d. pakeltas į leitenantus. Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą tarnavo 3-ojo pėstininkų pulko prieššarvinio būrio vadu. Likviduojant Lietuvos kariuomenę 1940 m. spalio 3 d. paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 179-osios šaulių divizijos 259-ojo šaulių pulko prieštankinio būrio vadu. 1940 m. lapkričio 15 d. įsakymas atšauktas ir gruodžio 1 d. iš kariuomenės atleistas.

Nuo 1941 m. kovo 1 d. paskirtas į Metelių pradinę mokyklą (Alytaus aps.) II eilės mokytoju. 1941 m. Marijampolėje baigė 3 mėn. vasaros mokytojų kursus. Nuo 1941 m. rugsėjo 1 d. perkeltas į I Varėnos pradinę mokyklą (Alytaus apskr.) vedėju. Nuo 1943 m. rugsėjo 1 d. perkeltas į Daugų pradinę mokyklą (Alytaus apskr.) vedėju. 1944 m. birželio 10 d. susituokė su mokytoja Aldona Liutkevičiūte (g. 1921). 1944 m. liepos mėnesį su žmona ir jos giminėmis pasitraukė į Vokietiją.

1945 m. balandžio mėnesį Vokietijos teritorijoje suimtas, po tardymo mobilizuotas į Raudonąją armiją. 1945 m. balandžio 11–25 d. tarnavo Raudonosios armijos 217-ame šaulių pulke šauliu; 1945 m. balandžio 26 d. – birželio 9 d. tarnavo 601-ame šaulių pulke kulkosvaidininku; 1945 m. birželio 10 d. – spalio 4 d. tarnavo 635-ame šaulių pulke kulkosvaidininku; 1945 m. spalio 5–27 d. tarnavo 212-ame atsargos pulke kulkosvaidininku. 1945 m. apdovanotas medaliais: „Už pergalę prieš Vokietiją“, „Už Berlyno paėmimą“.

1946 m. vasario 15 d. – 1950 m. liepos 1 d. dirbo Marijampolės apskrities Sasnavos valsčiaus Liaudies švietimo skyriaus vedėju. Nuo 1946 m. kovo 1 d. iki 1963 m. rugpjūčio 31 d. dirbo Marijampolės apskrities (nuo 1950 m. rajonas) Sasnavos septynmetės (nuo 1956 m. vidurinė) mokyklos mokytoju ir direktoriumi (nuo 1950 m. spalio 1 d.). Nuo 1963 m. rugsėjo 1 d. iki 1976 m. birželio mėn. dirbo Kauno rajono Ežerėlio vidurinės mokyklos direktoriumi (iki 1965 m. rugsėjo 1 d.) ir mokytoju.

Andrius Vasiliauskas mirė 1989 m. rugpjūčio 29 d. – jau sulaukęs Atgimimo… Nedaug buvo likę iki Nepriklausomybės atkūrimo! Palaidotas Zapyškio (Kauno r.) kapinėse.

Andriaus Vasiliausko knygą „Praeities puslapiai“ sudaro 2 dalys: „Gyvenimo kelias prasideda“ ir „Gyvenimas ėjo tolyn“. Pirmojoje atsiminimų dalyje, rašytoje 1966–1981 m. atsiskleidžia nelengva tarpukario Lietuvos gyvenimo realybė – norintieji siekti mokslo turėdavo dėti daug pastangų, ne visiems pavykdavo, nes trūkdavo lėšų. Dėl savo atkaklumo, gabumų ir tėvams, ypač vyresniajam broliui Juozui, padedant Andrius baigė pradinę mokyklą, tęsė mokslus gimnazijoje. Šių atsiminimų autorius išsako ir savo svajones, siektus idealus. Jaučiamas jo artimas ryšys su gamta, tėviške, atsiskleidžia meniška prigimtis. Andrius jautriai aprašo pirmosios meilės istoriją, subtiliai išdėsto savo jausmų vingius. Daug dėmesio skiria savo gyvenimo kelio pasakojimui, gyvenimo, kuris tarsi pasuko ne ta linkme, nes pats jis ne itin troško krimsti karo mokslus. Kaip vėliau parodė gyvenimas, jis labiau buvo linkęs į meniškus dalykus, literatūrą. Tad ne veltui gimė šie „Praeities puslapiai“.

Antrojo pasaulinio karo pradžios įvykiai tarsi yra ta skiriamoji riba, nuo kurios prasideda antroji atsiminimų dalis. Struktūriškai joje daug mažiau dalių. Pirmojoje dalyje vaizduojama daugiau įvykių, pasakojimas dinamiškesnis. Antrojoje dalyje jaučiama gyvenimo branda, žinojimas, ko nori. Visa tai į jo likimą įneša žmona Aldona. Autorius aprašo savo gyvenimo vingius vokiečių okupacijos laikotarpiu, tarnybą Raudonojoje armijoje, pokario metus, gyvenimą su atsidavusia žmona Aldona. Andrius Vasiliauskas išsamiai pasakoja, kaip dirbo mokytoju ir direktoriumi Sasnavoje (Marijampolės r.) ir Ežerėlyje (Kauno r.). Iškeliamos pastangos nestoti į Komunistų partiją. Tai rodo prisiminimų autoriaus tvirtas nuostatas. Abiejose dalyse vietomis pasakojama su humoru, kurio jausmą Andrius turėjo. Jam tai padėjo išgyventi ne vieną sunkią situaciją. Apskritai gyvenime jis laikėsi tvirtų nuostatų, labai vertino tiesą ir pats stengėsi būti teisingas ir doras, išskirtinai darbštus, atsakingas, pareigingas. Net ir nelabai patinkančius darbus atlikdavo atsakingai. Antroji dalis parašyta po didžiausios Andriaus gyvenimo tragedijos – žmonos mirties – per trumpą laiką: 1981 m. kovo 29 – balandžio 19 dienomis

Į šios knygos puslapius sugulė vieno žmogaus gyvenimo istorija. Unikali, nepakartojama kaip ir pats žmogus. Tai, ką mielas skaitytojas iš jos pasiims, bus jo, kiekvienas atkreips dėmesį į tai, kas jam svarbu. Iš šios kaip ir iš kiekvienos asmeninės istorijos galima pasimokyti įvairių gyvenimo dalykų.

„Praeities puslapiai“ vertinga knyga ir tuo aspektu, kad joje aprašomas gyvenimas nuo 1920 iki 1981 metų, praktiškai ištisa epocha. Tad galima susidaryti objektyvesnį, platesnį įspūdį apie tų laikų gyvenimo peripetijas žiūrint paprasto žmogaus, Andriaus Vasiliausko, akimis.

Šie atsiminimai rašyti sovietmečiu, todėl apie kai kuriuos įvykius nutylima (pvz., kad brolis Jurgis 1929–1944 m. tarnavo policijoje ir vengdamas represijų pasitraukė į Vakarus, kad su juo susirašinėjo laiškais) arba tie įvykiai aprašomi atsargiau (pvz. apie brolį Stasį – partizaną Kirvį, žuvusį 1949 m. liepos 7 d.), nenurodomos kai kurių asmenų pavardės. Knygos pradžioje autorius išreiškia mintį nežinąs, ar jo atsiminimai, kada bus išspausdinti.

Ir štai po daugelio metų jie išvysta dienos šviesą ir pasiekia skaitytojus. Andrius Vasiliauskas, rašė, kad knygoje išsakyti savo gyvenimą reiškia atlikti tam tikrą pareigą. Nuo to jis pasijautęs lengviau.

Norint išsamiau sužinoti apie knygoje sugulusį Andriaus Vasiliausko gyvenimą, reikia versti šiuos „Praeities puslapius“ ir pasinerti į vieno žmogaus gyvenimo istoriją.

Knygoje, ypač pirmojoje jos dalyje, vartojama dabartinėje lietuvių kalboje neteiktinų žodžių. Jie palikti tam, kad būtų išlaikytas savitas atsiminimų autoriaus stilius ir atspindėti jo gimtajam kaimui būdingi tarmės atspalviai. Šiuolaikinių kalbos normų neatitinkantys ar iš aktyvios vartosenos pasitraukę žodžiai paaiškinti skliausteliuose.

Gintaras Lučinskas, Alytus