Jurgita Stankauskaitė. Praeitis dabarty

Polemika su Gintaro Beresnevičiaus tekstais

Dar truputį pašnekėkim apie Vėlines. Po neseniai pasirodžiusio G. Beresnevičiaus straipsnio iš naujo paskendau moliūgų ir žvakučių laikotarpyje. „Vėlinės ir Helovynas yra šventės, skirtingai atsakančios į klausimą – kaip elgtis prieš mirties iššūkį?“ – rašo jis. Pirmiausia reikia skirti kultūras, kuriose įvairiai žiūrima į mirusiųjų šventę. Mūsų kultūroje švenčiamos Vėlinės, tačiau vis dažniau linkstama prie anglosaksiškos-keltiškos šventės. Ar gerai, ar ne? Atsakykite patys.

Tiesa, kad „mes labai rimta publika“. Girdžiu tai ne pirmą ir ne dešimtą kartą. Mes, lietuviai, tokie esame. Ar gerai, ar ne? Šitaip klausti nereikėtų. Ir neatsakinėkite. Jūs patys taip pat nebandykite šitaip klausti ir ieškoti atsakymo.

Mes „kreipiamės į protėvius“ per maldą ar mintimis sugrįžtame į praeitį, prisiminimais juos „prikeliame“. Per Vėlines, sakoma, vėlės „spiečiasi kapinėse“, jos vaikščioja po kaimus, miestelius. Šiandien žinau, kad taip, bet vaikystėje tėvukas visada pasakojo, kad tą dieną vėlės grįžta į namus. Tikriausiai dėl to bijodavau sėdėti namuose, o eiti į kapines – ne.  Mes, vaikai, tėvų tik ir prašydavom žvakutes uždegti ne ryte, o vakare. Tik sutemus matyti jų grožį (o dieną nekaip žiūrisi į plastmasinėmis gėlėmis apkrautus kapus). Mums rūpėdavo tik grožis ir paslaptingai liepsnojančios žvakių ugnelės, o tėvams – parymoti prie kiekvieno artimojo kapo, o tai padaryti dieną žymiai paprasčiau.

Per Vėlines namuose būdavo baisu ne tik žvilgtelt už kampo, bet ir pažiūrėti pro juodą langą, kur, neduok Dieve, už savo atvaizdo išvysime stovinčią vėlę. Naktis būdavo tokia pat nerami, kaip ir vakaras. Neatsimenu, ar vaikystėje buvo tokia Vėlinių naktis, per kurią neteko pabusti ir įdėmiai klausyti žingsnių, barbenimo, kvėpavimo, šliaužimo grindimis prie pat lovos. Tėvukas mėgdavo mus pagąsdinti. „Ca tokia jo baika būdavo, ba gražu pažūrėc, kap vaikai strokavoja“, tačiau jis mums visada kartodavo, kad vėlių nereikia bijoti; jos nieko mums nepadarys; aplanko mus tik tam, kad pažiūrėtų, kaip mūsų namai atrodo, kaip gyvenam. Tad šiandien suprantu, kodėl jis niekada gyvenime nebijojo dvasių. „Tai dermė, sandora su protėviais, bendrystė. Tai suvokimas, kad protėviai ir mes, gyvieji ir mirusieji, esame viena. Vėlinių susitikimas tą dar kartą patvirtina. Jame visiškai nėra baimės“, – teigia G. Beresnevičius. Mes bijome. Jaunoji karta bijo ir nežinau, ar nustos bijoti. Ji bijo vėlių, bijo mirties. Galbūt dėl to smagesnis yra helovynas, kur persirengėliai bando vėles išgąsdinti, nuvyti mirtį. Neturėtume bijoti mirties ir protėvių. Deja, ne visi esame stiprūs, kad turėtume drąsos „stoti veidas į veidą prieš juos“.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl