Šiandien, spalio 1-ąją, sukanka 71-eri metai nuo didžiausio Sūduvoje karo belaisvių lagerio Stalag Sudauen išlaisvinimo. Per trejus metus čia buvo nužudyta, mirė nuo šalčio, bado ir ligų turbūt daugiau kaip 50 tūkstančių žmonių. 1941–1944 m. šiame lageryje buvo kalinama per 100 tūkstančių karo belaisvių.
Nedaug kas mūsų krašte prisimena, kaip po 1941 metų birželio 22 dienos per Punską, Seinus ir kitas vietoves ėjo tūkstančiai karo belaisvių. Jie buvo varomi šalutiniais keliais, nes pagrindiniai buvo užimti vokiečių karinės technikos. Ne vienas šio krašto gyventojas, matydamas vorele varomus išbadėjusius, ištroškusius žmones, norėjo paduoti jiems nors riekelę duonos ar gurkšnį vandens. Nebuvo galimybės. Suvalkų link varomus belaisvius akylai saugojo vokiečių sargybiniai. Niekam neleido prie jų prisiartinti. Tarp belaisvių daugiausia buvo rusų, šiek tiek baltarusių ir ukrainiečių, gal kažkiek prievarta į Raudonąją armiją paimtų lenkų, lietuvių ir kitų tautybių žmonių. Tikslių duomenų nėra. Miesto pakraštyje jų laukė žiaurus likimas – tikras pragaras po atviru dangumi.
Šiandien mažai kas žino, nedaug kam įdomu, kad Suvalkų pakraštyje, Šipliškių ir Jeleniavo kelių sankirtoje, Antrojo pasaulinio karo metu veikė didžiausias Sūduvoje belaisvių lageris. Vokiečiai iš pradžių jį vadino Oflag 68, o nuo 1942 m. rudens – Stalag Sudauen. (Aštuntajame dešimtmetyje šioje teritorijoje buvo pastatytas Suvalkų II Šiaurės kvartalas.) Lageris apėmė dabartines gatves: Witosa, Antoniewicza, Patli, Lityńskiego, Putry, Mickiewicza, Andersa, Wierusza-Kowalskiego ir Paca. Jis buvo palyginti didelis, per 50 ha, trapecijos pavidalo. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šios žemės savininkas turtingas Suvalkų žydas, nujausdamas artėjančias nelaimes, nusprendė sklypą parduoti. Jis buvo miesto teritorijoje. Kadangi čia žemė buvusi labai brangi, pardavinėjo po 1 ha. Jį įstengdavo nupirkti tik turtingi miesto gyventojai arba ūkininkai, sugrįžę iš JAV. Kai atėjo vokiečiai, minimas plotas turėjo keliasdešimt savininkų. 1941 m. gegužę vokiečiai šią žemę nusavino, savininkams neduodami jokio atlyginimo. Vokiečiai lagerį pradėjo ruošti 1941 m. gegužės pabaigoje. Jį statė vietos gyventojai, buvę šio ploto savininkai bei prancūzų karo belaisviai. Pirmiausia buvo iškastas griovys, o visa teritorija aptverta aukšta spygliuotos vielos tvora. Lagerio kampuose įrengti 4 sargybos bokštai. Įeiti į jį buvo galima per 5 vartus. Iš pradžių lagerio teritorijoje stovėjo 7 barakai.
1941 m. liepos pačioje pradžioje lageryje buvo apgyvendinti pirmieji belaisviai. Iš pradžių buvo jų 5000. Barakai tarnavo lagerio administracijai. Kaliniai ir žiemą, ir vasarą gyveno po atviru dangumi. Jie plikom rankom išsikasdavo žemines, kurios neretai užgriūdavo, palaidodamos belaisvius gyvus. Tik po dvejų metų vokiečiai leido belaisviams statyti barakus. 1944 m. čia buvo 57 barakai, veikė kepykla, dušai (vokiečiai labai bijojo šiltinės), keli šuliniai. Lageris buvo tris kartus stiprinamas, nes pasitaikydavo, kad belaisviai pabėgdavo. Tai pavyko padaryti tik 1 proc. čia kalintų žmonių.
Neapsakomas buvo vokiečių žiaurumas belaisvių atžvilgiu. Atvarytiesiems per tris dienas nebuvo duodama valgyti. Žmonės, kurie norėjo kaip nors kaliniams padėti, numesdavo maisto, vokiečių buvo baudžiami mirtimi.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
O va, tikrai apie šį lagerį nieko nežinojau! Labai įdomu!