Laukuose dūzgia kombainai, kurie nukerta ir iškulia javus – kol kas vien žieminius rugius, kvietrugius. Nuleidus žemiau kombaino dalgį gražiai nukertami ir iškuliami taip pat stipriai išgulę javai – su sąlyga, kad nuo lauko buvo nurinkti akmenys. Laukas turi būti lygus, kad pagauti akmenys ar grumstai neatšipintų dalgio.
Alinanti kaitra ūkininkams netrukdo, nes tik svarbu, kad grūdai būtų išnokę ir sausi. Iškultus supilama iš kombaino priekabon arba iškart į svirną ar kitokį sandėlį. Grūdai labai reikalingi. Nepaisant kaitrių dienų, dirbama išsijuosus.
Klevų seniūno Romo Griškevičiaus, sėjančio bene daugiausia javų, paklausiau, koks žieminių miežių derlius, ar apsimokėjo juos sėti. Jis atsakė:
– Šiaip sau. Kloneliuose po žiemos buvo visiškai sugedę, supeliję, pageltę, o kur aukščiau – užaugo neblogai. Neilgas šiaudas, bet geros varpos. Iš hektaro prikūliau 4–4,5 t, tai, sakyčiau, apsimokėjo sėti. Išvis žieminiai javai – ir kvietrugiai, ir kviečiai – mūsų ūky geriau užauga, būna geresnis derlius negu iš vasarinių javų.
Kad neperdžiūtų žemė, tai kur nukertu lauką – sukapoju šiaudus ir iškart kiek paariu. Netrukus vėl žieminius javus sėsiu.
Laukuose kertami ir kuliami kvietrugiai davė neblogą derlių, nors prastesnį už pernai metų. O vasarojaus grūdai gan smulkūs.
Paprašiau Juozą Gylį papasakoti, kaip seniau kirsta javus. Štai ką išgirdau:
– Aina kircikas ir griebikė. Pyrmų pradalgį kap ir prie šienavimo rėža pats gaspadorus, o paskui jį kici bernai kerta. O kap žinoj, kadu pradėc kirsc? Paima varpų rugių ir sutrina saujon, da pakramto, paragauna, ir kap jau grūdas kietokas, tadu sušaukia talkų. Rankasi porom kap in šokį. Kircikas kerta, o griebėja sugriebia, suranka ir suriša pėdukų. Kap jau beigia, sustato pėdus in rikes, padzūsta ir veža drobynų vežimu (išklota dugninė paklodi, kad grūdai pakeliui neišbyrėtų) su arkliais kluonan. Kulia, kap jau viskų apsidzyrba. Apsibrysdavo kap ir pjovimas, tep kircimas, alia mylėjau dalgį ir su juom mojuoc, mokėjau ir išplakc an bobukės, ir asluki išaštryc. Anksci pro rytų, vos prašvitus išaidavom in laukus, ba per pietus daryta apypietė. Kokių valandukį po pietų, per dzidzausį saulės karšcį laista nusnūsc. Po obelimi sugulam an žolukės ir primiegcim. O kap pailgėja šašėlis, tep vėl stveram dalgius ir in darbų iki vakaro.
Pietų pašaukia gaspadinė, tai parainam namo pas gaspadorų, o jau pavakarus tai atneša in laukus. Ir vėl kertam, kol sutemsta. In vakarų vėsiau būna. An dalgio insistrainam žilvico vytelės lankelį, tai su juom gerau aciskira nukirstas javas nuo nenukirsto ir griebikei langviau sugriebc pradalgį.
Talkose tai buvo smagiau kirsc nei vienam. Tai cik mosikuojam dalgiais. Vieni sparcau, kici lėcau. Kici pakombinuoja – užsimoja, bet nukerta siauresnį pradalgį, mažau. Visko taikėsi. Ir baikų instraina. Kap in išverstų rankovį indeda akmenį ir palieka, tai vadzino dūmaloku tų. Tai kol išplentoja, tai kici juoko nor turi.
Kap pabeigiam laukų kirsc, tai parnešam gaspadinei iš javų bukietų an stalo. Tai pavaišina ir išgerc duoda.
G. Pakutkienė, punskas.pl