Anelė Nevulienė iš Lumbių pasakoja: „Gimiau ir augau Vidugiriuose, mažoje medinėje trobelėje. Tėvukas Antanas Baliūnas, kilęs iš Vaitakiemio, ir mama Anelė Valinčiūtė iš Navinykų susituokę nusipirko 5 ha žemės iš Juozo Vaznelio Vidugiriuose. Statėsi pirmiausia kluonelį, paskui kitus namelius ant gryno kalnelio – kaip sakoma. Vargingai gyvenom. Menka ta mano vaikystė, gal kaip ir daugelio to meto vaikų. Mažoj trobelėj tėvai, aš su sese Elena ir brolis Petras. Valgėm tik virtuvėje. Tėvukas, atsisėdęs gale stalo, pirmiausia kiekvienam atriekdavo po riekelę duonelės. Grūdų duonai beveik pakakdavo. Kuldavom žiemomis. Tėvukas vis stengėsi, kad rudenį pabaigtų kūlimą, kad nors prieš žiemą.
Su mama pasitvarkom prieš Kūčias, iš miško parsinešam į trobą eglutę. Puošėm tokia grandinėle iš popieriukų ir šiaudelių. Iki vakarienės, kol pirma žvaigždė nepasirodo, nevalia buvo valgyt, buvo pasninkas. Tik labiau tėvai jo paisė, o mes, vaikai, tai to, tai ano jau ruošiamo šventėms nusilauždavom: ar ragaišio kampą, ar vištos šlaunelę. Ir sukirsdavom, kai nieks nematydavo.
Aš ištekėjau už Juliaus Nevulio Lumbiuose, sesuo Punske už Jonušonio, brolis per Petrines žuvo, būdamas 21 metų – neatsargiai važiavo nauju motociklu, tėvukas mirė, tai mama ūkelį pardavė Vincui Nevuliui.
Gyventi vėliau buvo lengviau. Iš pradžių su vyru dar kūlėm išilgine, paskui jau kuliamąja, vėliau nereikėjo rankom rišti, nes tuoj kombainas atsirado. Gyvenimas pagerėjo. Auginom kiaules, karves, pastatėm namus. Ūkį perdavėm sūnui ir jau esam pensininkai.
Su sūnumis, marčia, anūkais susėdame prie Kūčių stalo. Pirmiausia dalijamės kalėdaičiu. Paskui valgom aguonas su sližikais (prėskučiais – E. P.), silkę su svogūnais, karpį virtą arba keptą su karštom bulvėm arba duonele, pyragėlius su grybukais arba kopūstais, kisielių arba kompotą. Traukiame šienelį iš po staltiesės: kam ilgesnis teks, tam geriau seksis kitais metais.
Tai būna ramus šventinis vakaras. Po vakarienės dalijamės dovanėlėm ir sveikiname vieni kitus.“
Ačiū už pasakojimus.
E. Pakutkienė, punskas.pl