Su Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininke Aldona Vaicekauskiene tenka kalbėtis jau ne pirmą kartą. Jos patirtis ir žinios verčia suklusti. Šį kartą pasikalbėjome apie mokyklą, jos dėstomą dalyką, kuris vienaip ar kitaip, bet yra susijęs su minėtos draugijos darbais, tiksliau, menu – tautodaile.
A. Vaicekauskienė pasakoja, kad per jos nemažą darbo stažą (daugiau kaip 30 metų) keitėsi rankų darbų pamokų pavadinimai, valandų skaičius ir programa. Kai pradėjo darbą mokykloje, visose klasėse būdavo po dvi meno valandėles per savaitę. Laikui bėgant mažėjo valandų skaičius, keitėsi švietimo reforma – formavosi gimnazijos, mažėjo menui skiriamų valandų skaičius. „Dabar turime labai trumpą laiką susipažinti su pagrindine medžiaga, tad nespėjam įsigilinti į dėstomą dalyką, – kalba A. Vaicekauskienė. – Punsko mokykloje yra tokia galimybė – susieti darbą su mūsų dirbtuvėm. Galima parašyt autorinę programą, ją modifikuoti, patraukiant į tautodailę. Bet labai gaila, kad dalyko valandų skaičius yra nedidelis. Dabar gimnazistai, tiksliau, pirmokai ir trečiokai, turi dalyką techniką, bet jos yra labai mažai. Per tas kelias valandas galima šį bei tą padaryti, tačiau mokytojas turi parūpinti medžiagas, su kuriomis būtų galima ką nors nuveikti. Joms reikia lėšų. Dabar mokiniui nepasakysi, kad atsineštų siūlus juostoms pinti ar drobes siuvinėti, nes namuose žmonės dažniausiai tokių dalykų neturi. Siūliau susidėti po nedidelę pinigų sumelę toms medžiagoms nupirkti, kad galėtume apie tautodailę ne tik pakalbėti, bet ir padirbėti. Deja, pasirodo, kad viso to iš žmonių reikalauti taip pat sunku“.
Daug metų A. Vaicekauskienė ieško būdų, pagalbos, paramos medžiagoms įsigyti, kad pamokos vyktų efektingai. Būna atvejų, kai pinigėlių gauna iš projektų, o kartais tenka pačiai savo lėšomis viską nupirkti. „Man labai rūpi, kad jaunimas bent susipažintų su tuo, kas seniau buvo, o ko šiandien namuose jau nepamatysime“. Mokytoja tiki, kad tai, ko vaikystėje išmokstame, gyvenime mums gali praversti, kad galime kurs nors panaudoti pamokų metu išmoktą techniką. Kas žino, gal senatvėje turėsime progą tautos gebėjimus perduoti jaunesniajai kartai, gal tokie dalykai bus labiau vertinami, gal mes visi prie to sugrįšime.
A. Vaicekauskienė teigia: „Mūsų kabinetas yra eilinė klasė, kuri niekam nėra pritaikyta. Pasibaigė tie laikai, kai klasė buvo skirstoma į dvi grupes: berniukų ir mergaičių. O kaip būdavo patogu su mergaitėmis mokytis siuvinėjimo arba audimo, o su berniukais, pavyzdžiui, drožinėjimo. Dabar yra sudėtinga, nes prie kiekvieno pribėgti ir padėti kartais neįmanoma. Štai kad ir juostas austi. Norisi prie kiekvienos mergaitės prisėsti ir pažiūrėti, ar teisingai daro, kodėl jai kas nors neišeina, parodyti vieną ar kitą audimo būdą“.
Mokytoja pasakoja, kad būtų patogu pasinaudoti draugijos dirbtuvėmis. „Juk čia galima berniukams duoti padirbėti su mediena, žinoma, ne pjūklais ir elektrine įranga. Yra darbų, kuriuos galima atlikti ir be šitų įrenginių, pavyzdžiui, dailinti, dažyti dekoratyvines lentutes, o su mergaitėmis galime iš tikrųjų daug ką nuveikti“. Tad įdomu, ar šiuos darbus būtų įmanoma atlikti pamokų metu. A. Vaicekauskienės teigimu, sudėtinga šiuo metu tvirtai teigti, kai dar viskas kirba galvoje, bet tikimasi, kad dalį darbų bus galima atlikti pamokų laiku. „Berniukai galėtų paruošti staltiesėlių rėmelius, kur reikėtų atitinkamai sukalti vinis, o mergaitės bandytų tinkama technika narplioti siūlus. Berniukai juokiasi, kad vinį įkalti gali kiekvienas, bet šiandien ne visi supranta, kad vinies nekalam ant tokio paprasto stalo, ką dažnai jie nori padaryti. Vinis irgi būtina simetriškai įkalti, nes kitaip nesukursim staltiesės“.
Prieš kelerius metus A. Vaicekauskienė išmoko vytines juostas, kurių pagaminimas atitinka mokymo pagrindus, „nes reikia pasidaryt brėžinį, paskui pasidarai lenteles (o tai jau technologiniai dalykai, kurių iš mūsų reikalaujama), vėliau neriame siūlus. Penktokai, o tuo labiau gimnazistai, šį darbą tikrai gali atlikti“. Mokytoja priduria, kad jaunimo darbai labai dažnai sulaukia pripažinimo ne tik vaivadijos, bet ir visos Lenkijos mastu. Geriausiai sekasi juostų ir karpinių konkursuose. Iš tikrųjų žmonės žavisi ir domisi lietuvių kultūra, unikaliais darbais. O ar mūsų gretose yra didelis susidomėjimas tokiais darbais? Kažin, nes reikia turėti ir įgūdžius, ir norą tai daryti. Juk retai kuris patraukia į meną. Menininkais dauguma buvome vaikystėje, kai baltas popieriaus lapas tapdavo vaizduotės išliejimo vieta. Vėliau susidomėjimo keliai išsišakodavo į įvairiausias sferas. Normalu, kad jaunas žmogus susidomi aktualiais dalykais, galbūt tiksliaisiais mokslais, o menas lieka išskirtiniams. Nereikia norėti, kad kiekvienas degančiomis akimis norės vyti, pinti ar austi. „Yra atvejų, ypač mergaičių grupėje, kad viena nupynusi juostelę, nori toliau jas gamintis, panaudoti kaip apyrankes ar kokį kitą papuošalą“, – pasakoja A. Vaicekauskienė
Pasirodo, kad žiemos atostogos, kurių metu organizuojami jaunimo susitikimai, yra puikus laikas įsitraukti į dirbtuvių kūrybinį darbą. „Tuo metu tautodailė susilaukia dėmesio“ ir yra smagu dirbti su tais, kurie be galo nori mokytis, bandyti, kurti.
A. Vaicekauskienė ne kartą gyvenime susidūrė su klausimu, kam reikia kokių siūlų, šiaudelių sodams kurti… Ji atsakydavo labai paprastai – „tai yra kultūros dalis, lavinanti vaizduotę, gebėjimą sukurti ką? Meną. Tai yra menas, ypatingai seniau puošęs namus. Tai namų interjero dalis“. Iš tiesų kuo geresnis garsaus tapytojo paveikslas už mamos sunarpliotą sodą, šiaudines gėles, tautines juostas ar tėčio nudrožtą skulptūrą? Juk tai irgi MENAS. „Kad, pavyzdžiui, sodas būtų simetriškas, gražus ir, galiausiai, vykęs, reikia mokėti šiaudelius sukarpyti, turėti mintyse jo formą, kurią būtų galima įgyvendinti. Kiekviena figūra turi įtaką žmogui, ji skleidžia tam tikrą energiją. Tai natūralus namų elementas“. Yra daug teigiamų ir gražių dalykų, kuriuos reikėtų vaikams aiškinti, bet ji susimąstydama sako: „Kada aiškinti tokius dalykus? Kaip juos aiškinti? Patys mokytojai tokių žinių negavo. Reikia atskiro susidomėjimo ir noro visa tai perduoti kitiems. Be to, yra tiek žinių ir tiek medžiagos, kad visame tame žmogus pasimeta ir nežino, ką atsirinkti, kas naudinga, nuo ko pradėti…“ Mokytoja labai norėtų, kad būtų tam tikros pamokos, susijusios su etnine kultūra. Tai yra prasmingas dalykas, teikiantis savos kultūros atstovams pagrindą, žinias, istorijos dalį. Bet ir vėl susiduriame su problema . „Kas tokias pamokas vestų? – klausia A. Vaicekauskienė. – Teko dalyvauti konferencijoje Vilniuje ir ten šis klausimas labai dažnai kildavo. Buvo kalbama, kad eilinis mokytojas gali ne tiek padėti, kiek padaryti žalą besiformuojančiai jauno žmogaus sąmonei“. Kodėl? Tokias žinias turi skleisti puikiai išmanantis tautos kultūrinę sferą specialistas, o tokių yra iš tiesų labai mažai.
Kadangi Punske veikia Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija, pakimba kitas klausimas – jeigu ne tik Lietuvoje, bet ir mūsų krašte trūksta specialistų, norinčių mokytis ir perimti tautodailės žinias, kas perims draugijos narių gebėjimus? Kas norės tęsti tradicijas? A. Vaicekauskienė savo pamokomis ir pasirodymais norėtų pritraukti vieną ar kitą žmogų, kuris galėtų įsijungti į bendruomenės darbus. Ji informuoja: „Esame apsiskelbę, būtent portale Punskas.pl, kad pas mus gali ateiti per darbo biržą žmogus“. Čia ne tik dirbtų – čia mokytųsi, čia kauptų be galo vertingas tautos žinias. „Mes ligi šiol nesulaukėme nei vieno jauno žmogaus atsiliepimo… Žinoma, yra nustatyta amžiaus riba – iki 30 metų ir daugiau kaip 50 metų. Suprantu, yra riba, bet ar iš tiesų visi žmonės, neturintys trisdešimties metų, turi darbą? Kaip suprantu – taip. Be to, ko gero, dauguma renkasi greitai pelną nešantį darbą arba darbus užsienyje, kur jie per mėnesį užsidirbs tiek, kiek čia per metus. Dabar norime kurti socialinį kooperatyvą ir ieškome trijų žmonių, bet, kaip matome, tai padaryti sunku. Nėra norinčių čia dirbti…“
Reikia tvirtai tikėti, kad A. Vaicekauskienei pavyks įgyvendinti užsibrėžtą tikslą, paįvairinti pamokas, nes visi žinome, kad kartais nusibosta sėdėti tose pačiose klasėse. O jeigu yra galimybė nukeliauti į meno dirbtuves, padirbėti mediena kvepiančiose patalpose, kodėl tuo nepasinaudojus? Gal vienas kitas mokinys norės daugiau pasisemti etninės kultūros žinių? O gal laikui bėgant pasibels į A. Vaicekauskienės duris asmuo, rimtai galvojantis apie tautodailės pratęsimą šiame krašte?
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl