Diena kaip daugelis, nieko ypatingo. Dukra Allegro puslapiuose ieško sau suknelės, sūnus žaidžia „NBA“, kitas per Facebooką ieško naujų draugų, aš sėdžiu prie kompiuterio ir rašau.
Mintimis pasineriu į praeitį, ir matau mamos tetą, sėdinčią prie staklių ir kvėpavimo ritmu audžiančią naują kilimą. Pamaži, įdėmiai jungia siūlą prie siūlo, narsto, derina spalvas, kad gautų anksčiau išbraižytą raštą.
Kaip suderinti du tiek pat artimus, kaip ir tolimus vaizdus? Vienas: toks šiandien įprastas – naršymas virtualiuose tinklalapiuose, kitas – kasdienio gyvenimo, prieš daugiau kaip penkiasdešimt metų, detalė – narstymas audimo staklėse.
Paprastai taip jau yra, kad norint išmokti ką nors nauja ir tapti ekspertu pasirinktoje srityje, reikia atsigręžti į tuos, kurių dėka esame šioje vietoje.
Tad sustokim minutėlę pavėsėj ir atsigerkim gaivinančio vandens iš šaltinio. Atokvėpiui tebūnie garsios audėjos Onos Krakauskaitės iš Trakiškių prisiminimas.
Ona gimė 1903 m. birželio 23 d. Trakiškių kaime Jurgio ir Katrės Krakauskų šeimoje. Jos tėtis Jurgis kilęs iš Žvikelių kaimo. Vaikystėje buvo judrus berniukas. Žaisdamas „ skyniuką“, šoko per tvorą ir nusilaužė koją. Gydytojų tada arti nebuvo, koja sugijo, bet liko pritraukta, ir Jurgis visą gyvenimą vaikščiojo šlubuodamas. Tėvai nusprendė jį leisti mokytis siuvėjo amato. Jurgis tapo geru siuvėju ir vaikščiojo nuo kaimyno pas kaimyną, iš kaimo į kaimą, siūdamas žmonėms drabužius. Taip priėjo ir Zovodos kaimą, anuomet priklausiusį Punsko parapijai. Siūdamas pas ūkininką Zuikį susipažino su būsima žmona Katre Zuikyte.
Susituokę jaunieji nusipirko ūkelį Šventiškių kaime (apie 3 ha žemės). Po kurio laiko persikėlė gyventi į Trakiškes, nes pavyko iš varžytinių įsigyti 25 ha žemės su pastatais. Čia susilaukė 5 vaikų: Zigmo, Onos, Dominyko, Veronikos ir Vinco. Naujame ūkyje buvo sunku. Žemė nederlinga, o tėvas ne ūkininkas. Viskuo rūpinosi motina. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, padėtis dar pablogėjo. 1919 m., sulaukusi vos 46 metų, motina mirė.
Gyvenimas visiškai sugriuvo. Tėvas ūkiu nesidomėjo. Besiūdamas palinko prie degtinės ir namo nieko neparnešdavo. Augo tik skolos. Vaikai tvarkėsi patys. Vyriausias Onos brolis Zigmas, būdamas 17 metų, prisijungė prie Šaulių organizacijos ir išėjo kovoti už tėvynę.
Pagrindine šeimininke tapo šešiolikmetė Ona. Kartą, rišdama avis tvarte, Ona įsipainiojo į grandinę, puolė ir labai susimušė galvą. Be sąmonės ją rado kaimynai Skrobliai. Ona išgijo, bet liko kurčia.
1939 m. vokiečiai užėmė Lenkiją, o 1940 m. rusai – Lietuvą. Tarpvalstybine sutartimi nustatyta, kad iš Lietuvos vokiečiai bus keliami gyventi į Vokietijos užimtas žemes, o Suvalkų krašto lietuviai – į Lietuvą. 1941 m. Ona su sesers šeima išvyko į Lietuvą. Ten pateko į vokiečių paliktą ūkį Viltrakų kaime (Žvirgždyčių valsčius, Šakių apskritis).
Buvo tušti, apleisti trobesiai ir apie 6 ha žemės. 1941 m. atėjo pas šeimą seniūnas ir pranešė, kad jie yra vežamų į Sibirą sąrašuose. Prasidėjo slapstymasis ir kilo nauja baimė. Vėliau pasisekė persikelt į Bajoraičius. Čia šeima įsikūrė vokiečių apleistame ūkyje su gerais pastatais ir apie 30 ha žemės. Iš valdžios gavo vieną arklį ir vieną karvę.
1942 metais, vasaros pradžioje, į tuos namus grįžo buvęs šeimininkas vokietis Vimarta. Vimarto sūnus buvo žiaurus gestapininkas. Jis sumanė Krakauskų šeimos narius išnaudoti kaip darbo jėgą. Teko vėl ieškotis sau vietos. Po ilgų paieškų Krakauskai ją surado Avižienių kaime (Alytaus apskrityje). Ūkis buvo didelis, apie 25 ha, taip pat paliktas vokiečio, pavarde Bielaitis. Išėjus vokiečiui, ten buvo apsigyvenusi rusų šeima (tėvas su sūnum), pavarde Minka. Kai rusai pabėgo, pusiau sudegę namai ištuštėjo. Juose įsikūrė Onos sesers šeima ir ji pati.
1944 m. vasaros pabaigoje vėl sugrįžo rusų kariuomenė. Pasiėmė arklius ir galvijus. Minkos sūnus pradėjo su šautuvu lankytis buvusiame tėvo ūkyje ir gąsdinti naujakurius. Reikėjo vėl bėgti. Rudenį susirado tuščią namą Seirijuose. Iškeliavo ten vienu vežimu su vienu arkliu, kuris tuoj nugaišo.
Kartą Onos sesuo Veronika nuėjo pėsčia į Lenkiją pas brolį Dominyką. Tuo metu jis gyveno Raistinių kaime.
Po kelių dienų Veronika grįžo į Seirijus brolio vežimu ir arkliais. Naktį susikrovė visus turto likučius: siuvimo mašiną, puodus, dubenis, vieną lovą, patalus ir patamsyje išvažiavo iš Seirijų. Keliavo per Lazdijus, Galinius, Burbiškius, Kampuočius, Trakiškes, kol vakare privažiavo gimtąjį Šlynakiemį. Vietoje rado tik apnaikintus trobesius.
Buvo 1944 m. Nors niekas jų ir nelaukė, bet pagaliau jie atsidūrė savo namuose. Dar kartą viską reikėjo pradėti iš naujo. Kitų metų ankstyvą pavasarį, kai Ona gyveno jau Trakiškėse pas brolį, Veronika paprašė jos nueiti į Lietuvą ir parduoti paliktą turtą. Ona nuėjo pėsčia ir ką radusi pardavė. Grįždama namo, pasienyje nupirko karvę ir parvedė sesers šeimai.
(Bus daugiau)
U.O.M., punskas.pl