Janina Akulionytė-Černeckienė – puiki šeimininkė ir Žolinės vainikų pynėja, gyvenanti Stabingio (Sztabinki) kaime, sako:
– Labai mėgstu nešioti šiaudinę skrybėlę, kurią jau seniai nupynė mano kaimynas, pernai miręs Kastantas Senda. Apie jį ir norėčiau papasakoti.
Jis su žmona – darbštūs žmonės. Po darbų imdavosi pynimo, siuvimo, mezgimo. Kastantas su žmona Ona Stabingyje gyveno 35 metus.
Kastantas Senda kilęs iš Vaiponios. Jam teko gyventi Giluišiuose, Paliūnuose, kol galop nusipirko namelį Stabingyje, čia dirbo ir gyveno, kol susirgo. Tuomet persikėlė su žmona pas dukrą Aldutę į Seinus. Tai vertas dėmesio žmogus, nes po darbų kolūkyje iš vytelių ir šiaudų pynė pintines ir skrybėles ir pardavinėjo. Gretimai Žagarių bažnytėlei nupynė 81 metro ilgio vainiką – papuošė skliautus per Velykas ir Žolinę.
Labai mėgo pinti vainikus. O skrybėlei mokėjo atlikti pynutes dviem būdais, dviejų rūšių. Nupina 25 m juostelę iš 7 šiaudų. Buvo nupynęs 50 ar daugiau skrybėlių. Laikydavo ilgai. Jis ir susiūdavo siuvamąja mašina, ilgą pynutę vyniodamas aplinkui ir siūdamas gaudavo skrybėlės formą. Pynė iš kviečių ar kvietrugių šiaudų, bet sakydavo, kad geriausi senoviškų kviečių. Žmona tik nuskabo varpas iki pirmo kulniuko, jei perdžiūvęs šiaudas, tai pamerkia kibire vandens.
Žmona – mezgėja. Sau, vaikams ir kaimynams primegzdavo kojinių.
Kai Kastanto paklausdavom, kaip išmoko pinti, atsakydavo: „Pamatiau ir išmokau. Parodzytau ir kiciem, cik niekam neįdomu ir nerūpi. O parodzytau, kap pynukė ir kap kripkė darosi.“
Viskas gyvenime praverčia, ką išmoksti. Atrodė, kad dar suspėsime iš kaimynėlio pasimokyti. Deja, jau iškeliavo Anapilin. Niekad nereikia atidėti to, ką turi atlikti tuoj, rytdienai, nes rytdienos jau gali nebūti.
G. Pakutkienė, punskas.pl