Quod licet Jovi, non licet bovi

Kas tinka Jupiteriui, nedera jaučiui

Gudresni už mane žmonės jau kelintą kartą priekaištauja naujam pretendentui į Lietuvos Respublikos Premjero postą A. Butkevičiui už jo politinius klupsnius. Tai ir požiūris į Konstitucinio Teismo sprendimą, ir pažadų iki išsiaiškinimo neįsileisti į pirmuosius smuikus V. Gabšio sulaužymas. Ar daug dar tokių atvejų ateity taikysis? Matyt, kad taikysis.

Neieškokime tuščių priekabių. Valdžią išsirinkome, ir kitaip nebus. Šiandien nuoširdžiai norėtųsi ją remti ir visaip jai padėti, o svarbiausia – linkėti, kad duoti pažadai būtų įgyvendinti. Kas to nenorėtų… Tačiau ir pirmas, ir antras minėtasis atvejis rodo, kad ne A. Butkevičius yra socialdemokratų ar juo labiau koalicijos lyderis, jeigu taip nepriklausomai nuo savo valios mėto politinius žingsnius. O štai ir kitos, manykime, būsimojo Premjero mintys neleidžia ramiai jo klausytis nei Seime, nei televizijos studijose. Antai ir š. m. lapkričio 20 d. pareiškė, kad jis ir neturėjęs kitos išeities, kaip tik tą vieną – priimti V. Gabšį į Seimo pirmininko pavaduotojo postą. Ir liūdniausia, kad išgirstame argumentą – jį žmonės išrinko tokį, koks jis yra. Juk ne šiandien jo nuodėmės atrastos. Žmonės jau seniai visi gerai žinojo, ką renka. Tai ar galima jų valiai priešintis? Ir dar priduriama, kad Konservatoriai per ketverius metus galėjo teismus priversti, kad bylos nebūtų vilkinamos. Čia jau ne man spręsti, kas ten užkulisiuose darosi. Tačiau aš žmogiškai protauju taip – jeigu matau kito klaidą, aš jos nebedarysiu. Todėl šiandien nesidairykime į Konservatorius. Iš Socialdemokratų Lietuva laukia geresnių sprendimų. Tokiais argumentais gintis gali eilinis žmogelis, jam galima ir atleisti. Tačiau Premjerui?

O dėl pirmo priekaišto – jeigu šitaip mąstome, norėtųsi Premjerui patarti: kad nebūtų kokių nors nesusipratimų, ar ne geriausiai būtų paskelbti referendumą dėl V. Gabšio nekaltumo? Kam dar tuos teismus čia angažuoti? Juo labiau kad jau tokia pati klaida buvo padaryta, organizuojant referendumą dėl atominės elektrinės statybos. Kaip aukšto Seimo vyrai galėjo tokį klausimą atiduoti spręsti tokiems nekompetentingiems žmonėms, kaip aš ir šimtai tūkstančių kitų, kurie sudarome tų balsų daugumą? Mes galime spręsti, ar Lietuvai reikalinga elektros energija, ar ne, ar galime toleruoti automobilius savo keliuose, kai jais važinėja tiek galvažudžių. O ką eilinis lietuvietis (suprask – Lietuvos žmogus) nutuokia apie tokią sudėtingą branduolinę technologiją? Artojas išmano, kaip žemę dirbti, chirurgas – kaip atlikti operaciją, mokytojas – kaip jaunuomenę auklėti, o atominę energetiką įsileisti į Lietuvą, ar ne – turi spręsti nebent mūsų išrinkti kompetentingi vyrai – fizikai ir inžinieriai. Vienas jų yra ir A. Kubilius. Ir jeigu kas taip mąstė, pripažindamas šiuo klausimu jam pirmumą, balsavo už. O kiti? Ir kuo čia džiaugtis, kad profanai nusprendėme tai idėjai priešintis? Ar ir tie, kurie remiasi tokių diletantų sprendimu, nėra tie patys profanai, tik jau aukštesnio lygmens? Tai man jau baisu darosi, kas mus valdys. Valdys tie, kurie nusikaltėlius remia ir renka į valdžią. O teismus būtų geriausia iš viso paleisti. Kam jie reikalingi? Nešvarių rankų žmogui reikalingi neliečiamybės imunitetai.

Jeigu tiek tulžies liejame ant pasitraukusios vyriausybės, kuri, beje, taip pat nebuvo Dievo iš dangaus nuleista nei Rusijos pasiųsta, o ta, kurią tie patys Lietuvos žmonės išrinko, ir vėl kyla klausimas – tai kas tie Lietuvos rinkėjai? Jeigu mane renka, skelbkime juos protingais, ir mūsų valdžia bus konstitucinė. Bet jeigu ne mane – tada ir koneveiksiu tuos rinktinius, kaip jie prisidirbo, kol pagaliau publika neapsiklausiusi galbūt mane išrinks. Man regis, kai žiūriu į A. Butkevičių, tokia frazė jam lyg ir netiktų. Bet ar jis yra jis?

Kur link mūsų vežimas bebūtų vadelėjamas, visada atsiras pašalinių varovų, beje, jie rėkaus už pinigus, tai vadinamieji politologai, kurie šnekės už tuos, kas jiems pinigus užmoka ir kas jų muziką užsako. Štai ir V. Laučius jau kelintą kartą visaip bando menkinti mūsų valstybės Prezidentę, anaiptol eilinio piliečio politinės prusos nestumdamas į priekį, ir visai pamiršta, kad ir Prezidentę ta pati tauta rinko. Kodėl vienus rinkusi tauta yra skaidri, gudri ir išmintinga, o aną, nors ji buvo išrinkta pirmame rate ir principingai pažadus tęsi, galime visaip koneveikti? Ar ne už tai, kad ji neparanki partijukėms ir “politikų” grupuotėms, begviešinčioms į visuomenės nepasiekusių vertybių likučius? Kreipiuosi ne į politologus, kreipiuosi į rinkėjus, tokius, kaip ir aš, ir kalbu ne už pinigus, o tik mąstau pagal Kūrėjo ir man suteiktą sveiką protą. Taigi ir V. Laučius buvo tarp tų varovų, kurie bandė Prezidentę nuvainikuoti, anais sykiais – kodėl ta neatėjo į Seimą pasveikinti naujo įstatymų leidžiamojo valdmens (t. y. valstybinio valdžios organo), ir kodėl, kai šiandien ta atėjo ir pasiūlė, regis, pačią protingiausią kandidatūrą į Premjero postą, taigi žengė labai atsakingą žingsnį, vėl rėkiame bent jau tiek, kad ji čia nieko naujo nepasakė? O V. Laučius ar ką naujo pasakė? Jo tokia litanija jau taip pat šimtus kartų girdėta.

Skaitytojai, atitokėkim, kas mums kelią nurodinėja. Man baisu, kad jie, kalbėdami už pinigus, ir interesus savo gano. Ir jeigu tiek kartų tą patį kalba, matyt, ir patys jaučia, kad dar ne visus įtikino. Jie norėtų manyti – negras darbą atliko, negras gali išeiti.

Algis Uzdila, punskas.pl