Saulius Skvernelis pareiškė, jog sieks, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai būtų labiau kaimyniški. Tai yra gerai. Tik, perkraunant santykius, naujajai Vyriausybei svarbu žinoti, kad Lietuva savo suvereniteto Lenkijai neperdavė ir perduoti neprivalo, t. y. tik Lietuvos politikams, ne Lenkijos, spręsti dėl tokių dalykų kaip įrašai pasuose (Lietuvos pasuose, ne Lenkijos) ir švietimo reikalai (Lietuvoje, ne Lenkijoje). (…)
Daugelis Lietuvos politikų mėgsta pasvarstyti, kas kaltas dėl „blogų“ Lenkijos-Lietuvos santykių (iš tikrųjų jie nėra blogi – santykiai yra greičiau pragmatiški). Buvusioji „Piliečių Platformos“ („Platforma Obywatelska“, PO) partijos Lenkijos valdžia, naudodama ir Valdemaro Tomaševskio partiją, Lenkijos vidaus politikos tikslams organizavo isterišką antilietuvišką kampaniją. Toje kampanijoje dalyvavo, pirmiausia dėl su vidaus politika susijusių interesų, ne tik Radoslavas Sikorskis (Radosław Sikorski) (prieš tapdamas PO nariu 2007 m., 2005 m., būdamas nepartiniu, buvo išrinktas į Senatą kaip oficialus PiS kandidatas ir 2006–2007 m. buvo gynybos ministru premjero J. Kačinskio vyriausybėje, todėl pastarojo laikomas priešu), bet ir prezidentas Bronislavas Komorovskis (Bronisław Komorowski) bei tuometinis premjeras ir dabartinis Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas (Donald Tusk). (…)
2011 m. rugsėjo mėn. D. Tuskas, tuometinis PO lyderis ir Lenkijos premjeras, sakydamas kalbą Vilniaus šv. Teresės bažnyčioje, teigė, kad „Lenkijos santykiai su Lietuva priklausys nuo Lietuvos santykių su lenkų mažuma“. Tuomet ir Kšištofas Čiževskis (Krzysztof Czyżewski), socializmo laikų antikomunistinis veikėjas, o šiuo metu šiaurės-rytų Lenkijos pasienio kultūroms skirto centro direktorius, ir Jacekas Kucharčikas (Jacek Kucharczyk), įvairių Lenkijos ir Vakarų šalių fondų finansuojamo Visuomenės reikalų instituto (Instytut Spraw Publicznych; ISP) valdybos pirmininkas, ir Janas Vidackis (Jan Widacki), tuometinis Lenkijos Seimo kairiosios frakcijos narys (šiuo metu „Lietuvos diplomatijos žvaigžde“ apdovanotas Lietuvos garbės konsulas Krokuvoje), teigė, kad, jei Angela Merkel būtų pasakiusi panašius žodžius etniniams vokiečiams Lenkijos bažnyčioje, vokiečių politikai būtų privertę ją atsistatydinti iš Vokietijos kanclerės posto nedelsiant, tačiau Lenkijos politinė kultūra nėra labai europietiška. (…)
Dabartinės Lenkijos valdžios patriotiškumu Lenkijoje niekas neabejoja, todėl PiS-ui, bekovojant savas kovas su Berlynu ir Briuseliu, antilietuviškų kampanijų organizavimas per Lenkijos visuomeninę televiziją ir kitą žiniasklaidą yra nebūtinas. Masyvi priešiška kampanija – kuriai pretekstą visada galima rasti, ką Lietuvos valdžia bedarytų – per TVP liovėsi R. Sikorskiui prarandant pozicijas Lenkijos politikoje dar PO valdymo eros pabaigoje. PiS atėjus į valdžią, šis informacinis puolimas nebuvo atnaujintas, nors Lenkijos marginali ultranacionalistinė žiniasklaida tebetęsia propagandinį karą prieš Lietuvą. Lenkijos de facto vadovo J. Kačinskio, Antonijaus Macierevičiaus (Antoni Macierewicz) (po 2015 m. rinkimų tapusio gynybos ministru ir neoficialiai „vice-Jaroslavu“, t. y. antruoju įtakingiausiu Lenkijos politiku) ir viso PiS nuostatos yra labiau antikremliškos nei buvusios Lenkijos valdžios, todėl Lietuvos-Lenkijos santykius plėtoti bus lengviau.
Daugiau
